Apie retesnes druskos rūšis

Nors skirtingos druskos rūšys gali skirtis tiek išvaizda, tiek skoniu, tačiau nereikėtų pamiršti, kad visų druskų pagrindinės sudedamosios dalys natris ir chloras. Siekdami, kad pirkėjai, rinkdamiesi druską, žinotų, kokį produktą renkasi ir kokiomis savybėmis jis pasižymi, pateikiame informacijos apie keletą mažiau žinomų druskos rūšių.

Kuo skiriasi skirtingos druskų rūšys? Kurią druską vartoti yra sveikiau? – pasakoja Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Mitybos skyriaus vyriausioji specialistė Vita Gapšytė.

Rožinės spalvos druska dar vadinama Himalajų druska. Tokią spalvą druska įgauna dėl jos sudėtyje esančių kalcio, magnio, vario ir geležies. Himalajų druskos tėvynė – Indija. Ši druska išgaunama šachtose, bet pagal kilmę ji yra jūros druska. Kadangi šios druskos kristalai dideli, prieš naudojant maisto gamybai, patogiausia ją sumalti malūnėliu. Tačiau ir nesusmulkinta ji labai tinka mėsos ir žuvies patiekalams pagardinti. Stambių kristalų druska atsparesnė drėgmei, todėl ją patogiau saugoti ilgesnį laiką.

Taip vadinama juodoji druska iš tiesų labiau panaši į tamsiai rožinę ar tamsiai pilką. Ši druska dažniausiai išgaunama Indijoje, o spalvą jai suteikia sulfito, geležies ir kitų mikroelementų junginiai iš anglies ir lavos darinių. Kartais ji pasižymi stipriu kiaušinių (sieros) skoniu.

Prancūzijoje Bretanės regione esančios Atlanto vandenyno pakrantėse išgaunama pilkos spalvos druska. Šią spalvą druskai suteikia molio priemaišos.

Smulkinta jūros druska nuo stambių kristalų jūros druskos skiriasi be to, kad skiriasi kristalų dydžiu, iš esmės tik tuo, kad vartojant ją maisto produktų ruošimui, ji lengviau tirpsta.

Fleur de sel išvertus pažodžiui – „jūros gėlė“, tačiau dažniausiai šios druskos pavadinimas neverčiamas. Tai viena brangiausių druskos rūšių. Ši druska susiformuoja jūros vandens paviršiuje. Plonas druskos sluoksnis, plūduriuojantis vandens paviršiuje surenkamas rankomis, naudojant medinius indus. Chemine sudėtimi ši druska panaši į įprastą jūros druską, kuri nėra rafinuojama, tačiau skiriasi kristalų dydžiu – Fleur de sel būdingi smulkūs kristalai, kurie labai greitai tirpsta. Šiuo pavadinimu gali vadintis tik Prancūzijos Guerande regione surinkta druska. Druskos susidarymas labai priklauso nuo oro sąlygų, be to ji gali būti surenkama tik vasarą. Fleur de sel labai vertinama virtuvės šefų, gaminančių gurmaniškus patiekalus. Prieš pakavimą šį druska nėra apdirbama (ji yra tik išdžiovinama saulėje). Fleur de sel druskai būdingas šiek tiek salstelėjęs skonis.

Prancūziška jūros druska rankomis surenkama iš Atlanto vandenyno pakrančių. Ši druska yra nerafinuojama, taigi jos sudėtyje yra išlikę visi natūraliai esantys mineralai. Joje yra mažesnis (83-87%) natrio chlorido kiekis nei kitų rūšių jūros druskoje. Prancūziška jūros druska labai tinka salotoms, šviežių daržovių troškiniams gaminti.

Dribsnių pavidalo druska išgaunama natūraliai išgarinant jūros vandenį saulės ir vėjo pagalba. Vanduo garinamas kol kristalai įgauna jiems būdingą dribsnių formą. Šios druskos kristalai gali būti labai įvairaus dydžio – nuo didesnių piramidės formos dribsnių iki popieriaus plonumo dribsnių.

Rūkyta jūros druska. Prieš įsigydami tokios rūšies druską, įsitikinkite, kad ji yra natūraliai rūkyta. Rūkymo skonį suteikiančių medžiagų pridėjus dirbtiniu būdu, jos vėliau, gaminant patiekalus, gali suteikti kartoką skonį. Natūraliai rūkant druską, ji iš lėto įgauna būdingą dūmų skonį. Tokia druska labai tinka pagardinti kepsnius, vištieną, sriubas.

Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas įspėja: nepaisant kokią druskos rūšį renkatės, svarbiausia yra riboti druskos suvartojimo kiekį. Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja suvartoti ne daugiau kaip 5 g (šiek tiek mažiau nei vienas arbatinis šaukštelis) druskos per dieną. Į šį druskos kiekį įeina tiek druska, kuri įdedama gaminant maisto produktus, tiek druska, kuria pagardiname maisto produktus jau valgydami pagamintą maistą. Reikėtų nepamiršti, kad didžiąją dalį suvartojamos druskos (kai kurių šaltinių duomenimis iki 90 proc.) sudaro druska, gaunama su jau pagamintais maisto produktais, todėl papildomai dėti druskos į jau paruoštus vartojimui maisto produktus reikėtų itin saikingai.

Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas vykdo Druskos vartojimo mažinimo skatinimo projektą. Projekto metu bus tiriama kiek druskos yra dažniausiai vartojamuose produktuose, nagrinėjami gyventojų mitybos įpročiai ir teikiami patarimai kaip mažinti suvartojamos druskos kiekį. Šis projektas parengtas atsižvelgus į Europos Komisijos Baltąją knygą dėl Europos strategijos su mityba, antsvoriu ir nutukimu susijusiomis sveikatos problemomis spręsti bei Pasaulinės sveikatos organizacijos Mitybos, fizinio aktyvumo ir sveikatos strategiją. Abiejuose dokumentuose pabrėžiama, kad gyventojų sveikatos labui būtina mažinti druskos suvartojimą.