Vyno pirklių valanda

„VŽ Savaitgalis“ pristato ne vieną ar kelis atskirus vyno gamintojus, o vienus iš seniausių Prancūzijos vyno pirklių – įmonę „Barton & Guestier“ (B&G) iš Bordo regiono. Sakoma, kad šis prekės ženklas yra pirmasis prancūzų vyno eksporto prekės ženklas pasaulyje.

Keliavusieji po Bordo regioną gerai prisimena: prie kiekvieno posūkio iš pagrindinio kelio stypso iškaba „Chateau...“ su konkretaus vyno ūkio pavadinimu. Prie didesnių miestukų tokios iškabos keičiasi į „Chateau Renault“, „Chateau Peugeot“. Žinoma, tai – juokaujant kilusios parafrazės, tačiau kad ir kaip būtų, vyno gamintojų Bordo regione daug, apie 12 000; minėtųjų „chateau“ iš jų – 7000. Regione tarpsta 15 000 ha vynuogynų, jiems taikomos 57 kilmės nuorodos, vadinamosios apeliacijos.

Vynas kūrėjui
Solanž Galan (Solange Galan), B&G someljė ir vyndarė, aiškina apie Bordo vyno prekybos struktūrą: regione esti 420 vyno pardavėjų, 90 % visų vyno pardavimų tenka pirkliams. B&G – tarp 10 didžiausiųjų. Pasak p. Solanž, gamintojai beveik niekada neparduoda vyno tiesiai vartotojui, paprastai – brokeriui, o šis – pirkliui. Pirklys tarpininkui sumoka 2 % vyno kainos. Ši tradicija gyvuoja nuo XVIII a.

B&G dirba su keletu brokerių, per metus parduoda apie 8 mln. hektolitrų vyno. B&G savo portfelyje, kaip dabar madinga sakyti, turi įspūdingą vynų rinkinį. Vien „auksinės etiketės serijoje“ (Gold Label Series) – vynai iš Medoco, Saint-Emiliono, Margaux, Saint-Julien, Graves, Sauternes vietovių Bordo regione, Chablis, Pouilly-Fuissé, Meursault iš Burgundijos, Chateauneuf-du-Pape, Cotes-du-Rhone iš Ronos slėnio ir t. t.

Klausiu p. Solanž, kaip įmonė pasirenka iš tokios gausybės vynų? Taip, pasiūla didžiulė, sako ji, tačiau didžiulė ir patirtis. Jei jos nebūtų, jei tiekėjai nepasitikėtų pirkliu, įmonė 300 metų tikrai nebūtų išsilaikiusi.

B&G vyną ne vien gauna ir parduoda, su tiekėjais jie ir dirba. Įmonės vyndarys ir du jo asistentai palaiko glaudžius santykius su gamintojais, sprendžia, kada rinkti derlių, kokius mišinius gaminti, ko reikia vartotojui ir t. t. B&G turi 150 partnerių tiekėjų, taigi paragauja be galo daug vyno, kol išsirenka tinkamą.

Naujausias ir, nereklamuojant, – išties įspūdingas tokio bendradarbiavimo pavyzdys – praėjusiais metais į prekybą paleisti „Thomas Barton Reserve“ vynai. B&G įmonė, sugalvojusi pagerbti vieną iš įkūrėjų, užsakė šios serijos vyno pagaminti skirtingiems gamintojams iš skirtingų Bordo regiono vietovių. Seriją sudaro 7 vynai – „Thomas Barton Reserve Bordeaux“, „TBR Graves“, „TBR Medoc“, „TBR Saint- Emilion“, „TBR Margaux“, „TBR Sauternes“ bei „TB Reserve Privee Medoc“. Įspūdingiausia yra tai, jog kiekvienas iš šių vynų yra skirtingas, išreiškia vietovės, kurioje yra pagamintas, terrua savitumą.

Apie Sauternes nėra ko nė ir kalbėti – šiame ariale, kurio išskirtinumą lemia per jį tekanti labai šalta upė, dėl to rytais tvyro rūkas, o popiet plieskia saulė ir taip susidaro idealios sąlygos botrytis pelėsiui veistis – pagamintą saldųjį vyną sunku supainioti su kokiu nors kitu. („Taip, tas puvėsių vaizdas tikrai ne koks, tačiau vynas iš jų – gardus“, – sakė p. Solanž. Brangiausias iš Souternet tipo vynų, pasak jos, pagamintasis „Chateau Y'quem“). Bet lygiai taip pat saviti Saint-Emiliono, kur dominuoja molingas dirvožemis, Medoko (žvyras ir smėlis) „Thomas Barton“ serijos vynai. Išpilstyti jie į „XVIII a. mados“ butelius, su klasikinėmis etiketėmis. Be abejo, tai – ne prekybos centrų, o specializuotų vyno parduotuvių, restoranų prekė.

Vis tie žaidimai
Ponia Solanž, tikra savo regiono ir apskritai – gero vyno patriotė, tikina, jog Bordo yra didžiausias regionas, tinkamas kokybiškam vynui gaminti. Dabar Bordo pagaminama 87 % raudonojo, 13 % baltojo vyno. Iki septintojo dešimtmečio, priešingai, daugiau buvo gaminama baltojo. Šiek tiek vyno gamina ir B&G kompanija, vienintelėje jiems priklausančioje „Chateau Magnol“ pilyje, esančioje Aukštutiniame Medoke (Haut Medoc). Pilis – jų rinkodaros dalis, sakė ir Nicolas Gailly, B&G generalinis vadovas, kurio prosenelis išdidžiai žvelgia iš portreto jaukioje Magnol pilies svetainėje. Taip pat – ir edukacijos centras.

Turimuose 17 ha vynuogynų B&G vyndariai augina tradicines Bordo veisles – po 50 % 'Merlot' ir 'Cabernet Sauvignon'. Pilies vynuogynų dirvožemis būdingas regionui: žvyras su smėliu. Laistymo sistemos nėra, neaukšti vynmedžiai išleidžia labai gilias šaknis, kad pasiektų vandenį ir mineralų. Magnol pilyje vyno gaminama nedaug – 8000 dėžių per metus.

„Stengiamės gaminti tokio stiliaus vyną, kad jį būtų galima ragauti jauną. Dėl to auginame vis daugiau 'Merlot' vynuogių, jos švelnesnės, iš jų išspaustą vyną pagamini ir ragauk“, – sako p. Solanž.

Ankstyvą šalvenantį rugsėjo rytmetį dairantis vynuogyne p. Solanž dėsto trumpą vyndarystės kurso dalį: genėdami medelius jų augintojai palieka po dvi šakas, ant jų – po 5 pumpurus. Jei uogų vis vien uždera per daug, liepą kekes nuskina dar sykį, sumažina iki reikiamo kiekio norimai koncentracijai išgauti. Vynui fermentuoti ūkyje naudoja nerūdijančio plieno talpyklas, jas lengva išplauti. Tokias prieš 40 m. pirmieji regione pradėjo naudoti „Chateau Latour“ vyndariai, tačiau dabar, sako p. Solanž, vynas vis dažniau fermentuojamas medžio ar betono talpyklose. „Chateau Magnol“ „žaidžia“ ne vien skaičiuodami vynuogių pumpurus ant vynmedžių. Tarkime, fermentuodami vyną 10 dienų kasdien po du kartus talpykloje susidariusią išspaudų „kepurę“ jie maišo su sultimis. Taip esą gaunama geresnė koncentracija ir gražesnė spalva.

Įstatymu – kaip kirviu
Ūkio darykloje p. Solanž parodo, iš pirmo žvilgsnio pasakytum, – lakmuso popierėlius. „Štai jie, baisieji sulfitai“, – šypsosi. Ne vien Lietuvos, bet ir kitų šalių vartotojai įtariai žiūri į šį chemikalą, ypač po to, kai jis tapo mums akivaizdus, t. y. kai ES direktyvoms reikalaujant kiekvieno butelio etiketėje privaloma nurodyti, kad vyno sudėtyje yra sulfitų.

„Sulfitai yra konservuojamoji medžiaga, jų dėti į vyną būtina, kitaip jis suges. Taip daroma nuo seniai, tačiau žmonės sulfitų išsigando tik tada, kai apie jų buvimą pradėjome rašyti etiketėse“, – sako p. Solanž. Žinoma, jų dedama nedaug, garsesnieji ir ekologiniai ūkiai paprastai sulfitų į vyną deda įmanomą mažiausią kiekį.

Didelių rūsių „Chateau Magnol“ vynui saugoti neturi: įspūdingi rūsiai, kokiais didžiuojasi kiti ūkiai, būtų per didelė investicija dėl 8000 dėžių. Kaip ir išpilstymo įranga. Ją ūkis nuomoja. Pagal įstatymus Magnol, kaip ir kitų apeliacijas turinčių ūkių vynai, turi būti išpilstyti toje pat vietoje, kur yra pagaminti. Todėl prie daryklos dviems savaitėms atvažiuoja automobilis su išpilstymo linija ir pilsto būtent jos kieme. Tokia tvarka, ir taškas, ir visai nesvarbu, kad čia pat, kitoje keliuko pusėje, už vynuogyno, stovi kaimyninio ūkio darykla su įrengta išpilstymo linija.

Kova dėl ženklo
B&G dėl vietos po saule kovoja ne vieni – įmonė priklauso pasaulio alkoholio prekybos konglomeratui DIAGEO, valdančiam nemažai stiprių prekės ženklų. DIAGEO prekės ženklui kurti turi stiprią analizės sistemą – „Brand Essence Wheel“. Tiriant prancūzų vyno žinomumą ir poreikį, pasakoja Petra Frebault, B&G rinkodaros vadovė, įvairių šalių vartotojams buvo užduota begalės klausimų. Pagrindinis uždavinys buvo išsiaiškinti, kaip padidinti prekės ženklo žinomumą.

Ir ką gi, įvairių šalių respondentai, paklausti, ką mano apie prancūzų vynus, atsakė – labai komplikuota apeliacijos sistema. O užrašų ant etikečių jie išvis nesupranta. B&G apie tai šnekėjo jau anksčiau, – prieš keletą metų jie bene pirmieji Prancūzijoje prakalbo apie būtinybę keisti vyno etiketes ir, užuot rašius vien prancūzams suprantamus pavadinimus, pasekti Naujojojo pasaulio vyndarių pavydžiu ir rašyti vynuogių veislės pavadinimą. Mat Prancūzijos sistema, kai etiketėje akcentuojama kilmės vieta, o ne vynuogių veislė, vartotoją trikdo.

Prisitaikydami prie mados ir rinkos, B&G pirkliai pirmieji pasiūlė butelio etiketę, kurią nesunku suprasti. Dabar joje dominuoja 3 pavadinimai: rūšis, kilmės vieta, gamintojo pavadinimas. Be abejo, tokiu žingsniu įmonė pasistengė įtikti ne saviems, prancūzams, o kitų šalių vartotojams.

BOX:
„Barton & Guestier“
Kompanijos įkūrėjas Tomas Bartonas 1725 m. persikėlė į Bordo iš Airijos ir su draugu nusprendė įkurti čia įmonę, kuri dabar laikoma viena iš seniausių prancūzų vynų pirklių.

Eksportą B&G pradėjo 1737-aisiais, jų vyno tais metais jau buvo Amerikoje. 95 % vyno įmonė eksportuoja į užsienį, turi 55 produktų linijas.

Prieš 10–15 m., kai B&G priklausė „Seagram“ konglomeratui, įmonė vyną tik eksportavo. Dabar, prisipažįsta, sunku grįžti į namų rinką.

Iki 1954 m. kompaniją lygiomis teisėmis valdė Barton ir Guestier šeimos. Istoriškai tai buvo pirmieji pirkliai, supirkinėję ir importavę įvairių Prancūzijos regionų vyną.

1954-aisiais, mirus paskutiniam Gastonų šeimos nariui, jų dalis perėjo „Seagram“ kompanijai, tačiau įmonės pavadinimas liko nepakeistas. Dabar „Barton & Guestier“ priklauso pasauliniam alkoholio prekybos konglomeratui DIAGEO.

Pati įmonė turi 17 ha vynuogynų Bordo regiono šiaurėje, ten įsikūrusi ir jos būstinė, taip pat vyno gamybos, degustavimo mokykla. „Barton & Guestier“ vynus nuo 1995 m. importavo bendrovė UAB „Mineraliniai vandenys“, nuo 2005 m. – UAB „Alkovila“.

Beatričė Laurinavičienė
„Verslo žinios“, 2007 04 06
 Interneto archyvo nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>