„Verslo klasėje“ paperka ir bendravimas (Panevėžys)

Planuojame kelionę į Panevėžį – Aukštaitijos sostinę. Susitikimai susitikimais, tačiau pasistiprinti taip pat reikia. Patraukia pavadinimas – „Verslo klasė“. Kaip čia praleisi progą užsukti į tokio paties pavadinimo restoraną, kaip ir vienas iš „Verslo žinių“ leidinių.

Pavakare po darbų traukiame ieškoti pasirinkto restorano. „Čia juk kavinė“, – sunerimstame perskaičiusios iškabą. Vis dėlto nusprendžiame po menkai pažįstamą miestą nesiblaškyti ir bent užmesti akį vidun. Neapsigauname: nedidukė patalpa jauki, pirmame ir antrame aukštuose keletas mažesnių stalelių laukia užbėgančių tik užkąsti. Tokiems kaip mes, išalkusiems ir ištroškusiems, gerokai didesni, staltiesėmis užtiesti stalai. Tad ir įsitaisome prie vieno iš jų. Jau po sočios vakarienės klausėme padavėjos, kodėl gi taip pasikuklinta, juk kai kurioms maitinimo įstaigoms, besiskelbiančioms restoranais, dar reikėtų pasitempti iki kavine pasivadinusios „Verslo klasės“. Pasirodo, tiesiog todėl, kad žmonėms nebūtų baugu užsukti ir įsitaisius prie tų mažesniųjų staliukų išgerti puodelio kavos ar paskanauti deserto.

Aptarnavimas – penki
Mes – „restoraninės“ dalies lankytojos, tad kuriamės prie didžiojo stalo. Netrukus sulaukiame padavėjos su valgiaraščiais ir pirmų gerų įspūdžių. Malonių paaiškinimų dėl maisto, gėrimų nė prašyti nereikia. Mergina puikiai žino ir kokia patiekalų sudėtis, ir kokiame vyne mėsa marinuota, kokiais gėrimais kokius patiekalus užgerti. Patarimai tikrai ne pro šalį, nes ir užkandžių, ir karštųjų valgių, ir desertų pasirinkimas čia gausus. Pavarčiusios valgiaraštį beriame pageidavimus. Tiesa, kaip restoranui galėtų būti gausesnis vynų pasirinkimas. Jų čia keliolika rūšių, tačiau dauguma parduodama tik buteliais. Iš mūsų trijulės vienai tenka laimė vairuoti, antroji – prisiekusi alaus gėrėja, tad vyno gerbėja renkasi Sicilijos krašto vyną iš statinės (250 g – 7,5 Lt). Beje, nusivilti netenka.

Po keletos minučių skanaujame gėrimus, netrukus ir užkandžiai atkeliauja. Greta įsitaisiusi kolegė leipėja nuo lašišos su avokadais ir greipfrutais (12 Lt). Padavėjos perspėta, kad šiuo užkandžiu susigundę tautiečiai sykiais nuo lėkštės nosį suką (esą pernelyg neįprasta jiems), dar kurį laiką padvejojo prieš ryždamasi. Regis, rizika ne tik šampanu, bet ir geromis salotomis gali išvirsti.

Kitoje lėkštėje (kaip vadinasi patiekalas) nestinga ir krevečių, ir kitų sudedamųjų dalių. Nors valgytojai visai nesinori gardaus patiekalo sumenkinti, viena pastaba yra: padažo daugoka. Būtų mažiau ar subtilesnis, ryškiau jaučiamas taptų krevečių skonis. Juk jos čia pagrindiniu smuiku griežti turėtų.

O štai trečioji pietautoja smagiai kerta liežuvį su žydišku padažu (10 Lt), vos neprarydama ir savojo liežuvio. Kolegė kerta tylomis, bet nė žodžių nereikia, kad suprastume, – jai skanu. Įveikusios nemenkus užkandžius, lengviau atsikvepiame: alkio kirminas numarintas.
Restorane užkandžių pateikiama du variantai: mažesnė ir didesnė lėkštė. Leisime sau patarti: jei norite tik užkąsti, o ne prisikirsti, rinkitės kuklesnę porciją. Nes sudorojus dar ir karštąjį patiekalą, gali tekti diržus atlaisvinti.

Be komentarų
Kai iškišusios nosį į lauką užuodžiame gardų, ant žarijų kepamos mėsos kvapą, suprantame: čia jie, mūsų kepsniai. Netrukus tas kvapas jau kutena šnerves, kildamas nuo lėkštės. Ir akis yra į ką paganyti, net ir tuo metu, kai patiekalai dar pakeliui į mūsų stalą – lėkštės uždengtos įspūdingais metaliniais gaubtais. Nenusiviliame ir juos nudengusios. Kiaulienos išpjova, kalnas daržovių, „normalios“ bulvės (19 Lt). Pasirodo, jų Lietuvoje dar liko, ne vien kas antroje maitinimo įstaigoje skrudinamos bulvytės. Tačiau kiek galima skrandį erzinti? Po užkandžių alkis nebekamuoja, bet rankos pačios tiesiasi įrankių link. Kertame, rūgštoka mėsa (padavėja prieš užsakant perspėjo, kad vyne marinuota) puikiai dera su daržovėmis.

Nenusivilia ir kolegės, gavusios lėkštes, kuriose išdidžiai pūpsojo didžiulis brandintas didkepsnis (21 Lt), niekaip „nesugebantis“ pasislėpti už nemenkos krūvos salotų. Padavėja iš karto pasiūlė papildomo garnyro neužsisakyti, nes didkepsniu geriausia gardžiuotis neužkandant nei bulvėmis, nei ryžiais, nei dar kuo nors sotesniu. Esą mėsa vien tik su daržovėmis geriausiai atskleidžia skonį ir aromatą. Valgydamos pritariame merginos nuomonei.

Didkepsnio skonis buvo toks, kad dabar apie jį rašant tenka ryti seiles: taip ir norisi minkštą sultingą jautienos gabaliuką, aptekėjusį žaliu sviestu, vėl įsidėti į burną. Ar reikia daugiau komentarų?

Sekasi
Įveikusios savas porcijas, atsilošiame kėdėje. Žvilgsnis užkliūva už vaizdo pro langą. Veikiausiai vienintelis trūkumas, kurį galėtume „prikišti“: už lango ne jaukus senamiesčio kiemelis ar besikalanti pavasario žolė, o tiesiog viena iš dulkėtų Panevėžio gatvių. Bet ką čia vaizdas. Akis verčiau lėkštėje ganyti. Arba dar kartą atsiversti valgiaraštį, kuriame puikuojasi per 20 desertų rūšių. Mėgstantiems ledus – 7 jų variantai (5–7 Lt), garbinantiems pyragus – dienos pyragaitis (3 Lt). Yra ir pieno bei sulčių kokteilių, ir grietinėlės su vaisiais, ir kremų, skanumynų su karštu šokoladu.

Mums ypatingai „nuskilo“. Padavėja papasakojo, kad kaip tik tądien restorane lankėsi konditeris iš Prancūzijos ir su „Verslo klasės“ virtuvės meistrais kepė tortus pagal naujus receptus. Mat restoranas mieste garsėja savo tortais, kurių galima užsisakyti įvairiausioms progoms. Štai dabar tais „eksperimentiniais“ tortais vaišinami svečiai. Sunku pačioms patikėti, bet į pasiūlymą jų paskanauti tik pritariamai linksime galvomis: dailios kūno linijos mums jau nė motais. Netrukus atkeliauja lėkštės su trimis skirtingų tortų gabalėliais: ananasų su kokosais, persikų su šampanu ir aviečių. Giria net ir toji iš mūsų kompanijos, kuriai geriausias desertas – silkutė su svogūnėliu ar kumpelio griežinėlis.

Beje, ir verslo niuansus aptarti prie pietų stalo puikiausiai galima, ir dėl automobilių statymo su svečiais atriedėjus – jokio vargo. Verslo klasė – ir tiek. Tarp kavinių, tai jau tikrai.

Daugiau apie restoraną>>

Agnė Ranonytė, Rasa Dževeckytė
„Verslo žinios“, 2007 04 06
 Interneto archyvo nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>