„Valakampių svetainė“ svetinga su išlygomis (Vilnius)

Restoranas „Valakampių svetainė“, kurio jau pavadinimas rodo, kad jis įsikūręs prestižiniame sostinės rajone, pasitinka tvarkinga ir gana jaukia aplinka, neblogu maistu, tačiau nepasižymi nei išskirtiniu aptarnavimui, nei informacijos gausa.

Vykstančiuosius pailsėti į Valakampius, kitaip dar Valakupiais vadinamus, vilioja šalia kelio stovinti ir lankytojų laukianti „Valakampių svetainė“. Gal tiksliau tik vilioja, o ar laukia, sunku pasakyti, nes atvykėliai nėra sutinkami itin svetingai. Tiesa, ir nevejami atgal.

Alus alui nelygu
Vos privažiavę prie restorano galimybę pastatyti automobilį įvertiname aukščiausiu balu. Yra stovėjimo aikštelė, o jei vietos joje pritrūko, kelio ženklai nedraudžia automobilį palikti šalikelėje.

Aplinka irgi ypatingų priekaištų nenusipelno – gėlynai, akmenimis grįsti takai, vaikų žaidimo aikštelės, smagūs lauko baldai, netgi pavėsinė, skirta didesnei draugijai, norinčiai pabūti atskirai nuo kitų lankytojų. Gal tik lauko tvenkinėlyje vanduo drumzlinas, tačiau šią smulkmeną suverčiam neseniai praūžusioms liūtims.

Žodžiu, kol kas savo pasirinkimu pietauti „Valakampių smuklėje“ esame patenkinti.

Įėjus į vidų vaizdas irgi neblogas. Tvarkinga, šviesių spalvų interjeras, stalai platūs, vienas nuo kito atskirti pertvarėlėmis, taigi pašaliniai dėmesio neblaškys, o pietaujant teko įsitikinti, jog muzika irgi netrukdo kalbėtis.

Tačiau keistoka, kad prie baro stoviniuojantis personalas su mumis nepasisveikino, jau nekalbant apie tai, kad pasisiūlytų palydėti. Tiesa, į mūsų „labą dieną“ linktelėjo.

Kol vartėme valgiaraštį, sulaukėme užsakyto alaus. Bet jau po pirmo gurkšnio su kompanija susižvalgėme – alus ne „Švyturio“, ne tas, kurio pageidavome. Padavėja į pareikštą pastabą reagavo diplomatiškai: „Nežinau, gal bare ne to įpylė“. Pažadėjo išsiaiškinti, bet iš baro jokių žinių taip ir neatnešė. Sumanėme pagudrauti. Užsisakėme dar po bokalą, bet vieną „Švyturio“, antrą – „Horn“. Tik tuomet pasigirdo garsai, panašūs į sklindančius keičiant alaus statinę, ir po kiek laiko ant stalo atkeliavo bokalai, iš kurių viename iš tiesų teliūškavo „Švyturio“ alus. Nors kaina ta pati kaip ir „Horn“ (4 Lt), bet vis tiek juk nesmagu būtų gauti vietoj kopūstų sriubos, tarkim, burokėlių. Arba vietoj raudonojo vyno baltojo... Vyno butelis, beje, restorane kainuoja nuo 37,5 iki 59 Lt. Šio gėrimo mėgėjams siūloma pasirinkti ne tik kelių rūšių įprastinių, bet ir Pietų Afrikos vynų.

Bulvės „mirktelėjimas“
Valgiaraštis „Valakampių svetainėje“ ne pats ilgiausias, bet alkanas neliksi. Išsirenkame salotas “Jaučio bučinys" – ir dėl linksmo pavadinimo, ir dėl to, kad su liežuviu. Pievagrybiai, agurkai, obuoliai, salotų lapai – skonio puokštė plati, bet nesipjaunanti. Nenuvilia ir žydiška silkė, nors į kepintus svogūnus, smulkintus graikinius riešutus ir razinas šiek tiek per daug šliūkštelėta
aliejaus.

Labiausiai restorane mylimi lietuviškos virtuvės mėgėjai, galintys gauti didžkukulių (8,9 Lt), vėdarų (6,9 Lt), įvairių blynų. Prie lietuviškų patiekalų siūloma pasirinkti padažą.

Nelieka nuskriausti ir kaukazietiškų valgių mėgėjai. Jiems siūloma ir šašlykų, ir kebabų (13,9 Lt), kurių ir susigundėme paragauti. Mėsa aštri, sultinga, patiekiama ant iešmo, porcija nemaža – nieko neprikiši. Tiesa, užsisakydami kebabą, padavėjos paprašėme patarimo, kokį garnyrą
pasirinkti. Atsakymas: „Nežinau, vieni valgo su ryžiais, kiti su bulvėmis... „Buvome tie „kiti“ ir pasirinkome bulvę folijoje. Netolima ateitis parodys, jog apsirikome – už nedidelę, vietomis net įjuodusią bulvę mokėti 2,8 Lt pasirodė brangoka. Kitas ragautas patiekalas – „steikas“ (21,7 Lt) – buvo sultingas, brandintas, todėl mėsa aromatinga ir minkšta. Kompanionui ir su bulve labiau sekėsi – ši buvo sveika, nebandė „mirksėti“ pajuodusiomis akutėmis.

Gal rytoj
Gurkšnodami alutį vienbalsiai sutarėme, kad pietūs buvo sotūs ir labiau skanūs negu neskanūs. Jei norėtumėte verslo partnerį nustebinti ypatingais pietumis, ši vieta ne visai tinkama, bet jei kokią pavakarę kiltų noras ramioje aplinkoje užkandžiaujant paplepėti, gal net apie verslo reikalus, – kodėl gi ne.

Beje, kad restoranas nelabai pasirengęs rengti dalykinius pietus, netrukome įsitikinti. Laukdami sąskaitos bandėme gauti informacijos apie šią maitinimo įstaigą. Tačiau padavėja nežinojo, nei kiek tiksliai vietų restorane, nei ar veikia interneto svetainė. Pati pasisiūlė pakviesti administratorę, bet po kelių minučių pranešė, jog ši negali ateiti. Vis dėlto žodis po žodžio duomenis, reikalingus „VŽ restoranų gidui“, gavome.

Jau rengdamiesi atsiskaityti, susizgribome, jog nepasiėmėme įmonės rekvizitų. Padavėja nuramino, jog galime atvykti rytoj ir sąskaita faktūra bus išrašyta.

Tačiau nuvažiavę rytojaus dieną išgirdome, kad nėra buhalterės, todėl sąskaitą bus galima pasiimti... rytoj.

Rasa Dževeckytė
Verslo žinios, 2005 08 26
Skaityti kitus „Verslo žinių savaitgalio“ straipsnius>>