Prieš 3 metus apie tai aktyviai šnekėjo ir visą vakarieniavimo filosofiją ir renginius jaukios nostalgijos, asociacijų, vaikystės/jaunystės prisiminimų pagrindu kūrė vienas geriausių pasaulio restoranas „El cellar de can roca“. Šiandien apie tai jau šneka visas pasaulis restoranuose, kavinėse, virtuvės dizaino parodose... kol prie staliukų pasigirsta „jaučiuosi, kaip jaunystėje, per pirmą pasimatymą“ arba „taip skanu, kaip vaikystėje, lyg saulėti pusryčiai pas mamą“.
Restoranai, kavinės stengiasi sukurti atmosferą, kuri žadintų teigiamus prisiminimus ir asociacijas
Sutikite, „prisiminimų/nostalgijos“ maistas nėra labai jau nauja idėja, tiesiog dabar gavusi daug ir efektingos reklamos. Pasaulyje labai gerai ir seniai žinoma sąvoka „comfort food“. Šio maisto apibrėžimo istorija skaičiuojama nuo 1966 m., kuomet vienas JAV laikraštis parašė apie tai, jog „patirdami nuolatinį stresą, suaugę žmonės atsipalaiduoja valgydami „comfort food“ – maistą, kuris asocijuojasi su vaikystės saugumu ir jaukumu, kaip kad mamos kiaušinienė ar vištienos sultinys“.
„Comfort food“, jei verstume pažodžiui, reikštų „jaukus maistas“ arba „maistas, sukeliantis jaukumo, nostalgijos jausmą, pažadinantis sentimentus, pozityvias asociacijas ir emocijas, kitaip sakant – emocinį komfortą“. Labai dažnai (tačiau tai – ne taisyklė) toks maistas būna gausus angliavandenių, itin sotus ir pavalgius sukeliantis jaukumą labiau dėl lengvo tingulio. Tai nėra sofistikuotas maistas, greičiau jau lengvai ir paprastai paruoštas. Užsieniečiai, kalbėdami apie lietuvišką „comfort food“, žinoma, dažniausiai mini patiekalus iš bulvių: cepelinus, kugelį, kartais keptą duoną su sūriu. Labai nepaprieštarausi – gausu angliavandenių ir tikrai pavalgius norisi jaukiai (tingiai) pasėdėti.
Tačiau, kaip ir pristatant lietuvių virtuvę, taip ir ieškant lietuviško „comfort food“, nederėtų apsiriboti paprasčiausiais ir ne visada teisingais sprendimais. Galima atrasti kažką unikalaus: restorane pagaminti „eskimo“ ar tikro plombyro ledai, „mamos“ bulvių košė su sviestu ir grietinėle, pieniška daržovių sriuba, pieniška sriuba „zacirka“, uogų kisielius, džiovintų vaisių ar kmynų arbata, pyragėliai su grybais, perlinės kruopos, iš kurių galima pagaminti nuostabų rissotto, keptos bulvės su kefyru, desertas „Tinginys“, Trakų pyragėlis, eklerai su riebiu saldžiu kremu, restorane gamintas limonadas „Tarchunas“, tarybinių laikų pyragas „Magdė“ – tai keletas idėjų lietuviškam „comfort food“ meniu.
Tiesa, pastaruoju metu restoranų meniu ir recenzijose atsirado sąvoka „naminis“. Labai viliamės, kad jis Jūsų nenuvils, o nukels į jaukius prisiminimus...
