Ši nedidelė Šalis vis dažniau minima tarptautinėse turizmo naujienose. Tarkim, svarbiausias jos miestas tapo 2009 metų Azijos olimpinių žaidynių sostine. O kiek anksčiau ekonominės plėtros konferencijoje susitarta statyti naują globalinį kurortą. O kur dar Viduržemio jūra su visais savo malonumais (nardymas, burlentės, povandeninė medžioklė ir t.t.), geografiniai ypatumai, leidžiantys nuo gruodžio iki balandžio derinti saulės vonias jūros pakrantėje su kalnų slidinėjimu (beje, nuo saulės iki sniego - tik viena valanda kelio automobiliu)... Taigi aišku: sakyk, ką nori, bet teks čionai atvažiuoti. Kur? Dar nesupratome? Į mažą ir jaukią Šalį - Libaną.
Pirmasis mitas: Šaudo
Bet juk Šaudo ir kai kuriose Europos Šalyse. O Libane per visą taikų laikotarpį nežuvo nė vienas užsienio turistas. Pilietinis karas čia baigėsi beveik prieš 15 metų, ir iškart plūstelėjo investicijos iš užsienio infrastruktūrai atstatyti. Dabar vien Beirute yra daugiau kaip 200 viešbučių.
Antrasis mitas: neleidžia
Išties buvo toks metas, kai Libane skersai žiūrėjo į tam tikrą konkretaus amžiaus baltųjų moterų kategoriją, ypač iš Rusijos. Beje, dėl to kaltos pačios moterys. Juk Libanas priklauso regionui, į kurį sovietiniais metais Šimtai tamsaus gymio studentų, baigę mokslus, grįždavo su žmonomis. Dabar buvę studentai - žinomi žmonės, ir jiems nepatiko, kad posakis „rusų moteris“ Libane įgavo neigiamą atspalvį. Taigi jie pasistengė, kad vienišoms moteriškėms būtų užtrenktos durys. Bet dabar laikai keičiasi, ir jei simpatiška jauna baltaveidė turi bilietą į abu galus su fiksuota data ir yra užsisakiusi viešbutį, Beiruto oro uoste jos pase bemat atsiras viza, netarus nė pusės žodžio. Žinoma, jei jos pavardė nefigūruoja sąrašuose asmenų, anksčiau dirbusių Libane „naktinių klubų ir kabaretų artistėmis“.
Trečias mitas: nei piramidžių, nei Eifelio bokšto
Jų išties nėra. Bet yra net Šis tas geriau. Ką jau kalbėti apie tai, kad pati Libano gamta - įžymybė. Ne be reikalo žurnalistai jau seniai Šią Šalį pakrikštijo Artimųjų Rytų Šveicarija. Beje, kaip ir Šveicarijoje, čia galima rasti kelių charakterių - vokiško, prancūziško, itališko - požymių. Libanas yra ir kelių skirtingų pasaulių lydinys.
Ieškoti vieno Šių pasaulių leidžiamasi Šalies Šiaurėn: per Kadišo tarpeklį su uolose iškirstais neprieinamais vienuolynais, prie legendinių kedrų. Kai kuriems medžiams beveik 2000 metų. Čia gražu visada: ir karštą vasaros dieną, ir snaigėms krintant.
Egzotikos mėgėjams - drūzų emyrų rūmai su asmenine kolekcija: senoviniais ginklais, antikos ir dar ankstesnių laikų auksiniais papuošalais. Į Šios neįprastos sektos atstovus verta bent žvilgtelėti: vyrai mūvi plačias kelnes (šarovarus) ir puoselėja milžiniškus ūsus it kokie zaporožiečiai, o moterys vilki erdvias sukneles ir gaubiasi neaprėpiamomis gazinėmis skaromis. Sielos persikūnijimu tikinti sekta susiformavo XI a. pradžioje Egipte ir Pietų Libane.
Na, o istorinių senienų mėgėjams Libanas - tikras lobynas. Antikos miestų griuvėsiai su marmuro mozaika puoštomis gatvelėmis, rūmai ir Šventyklos, kryžiuočių pilys... Čia yra ir seniausias visoje Romos imperijoje Baalbeko Šventyklų kompleksas, kuris jau mūsų laikais buvo pakrikštytas Ateivių kosmodromu. O kaip kitaip galima paaiškinti, kas galėjo išjudinti iš vietos Šias milžiniškas, 2000 tonų sveriančias plokštes? Beje, viena Šventyklų išlikusi beveik neliesta. O požeminė Džeitos ola?
Tikrai ne mitas: pasilinksminti ir skaniai pavalgyti
Centrinė Beiruto dalis (iš naujo atstatyta tiksli prieškarinio miesto kopija), jūros krantinė ir krikščioniškasis Džunijos priemiestis, nutviekstas „Casino du Liban“ žiburių, vakarais sutviska restoranų, klubų ir kitų pasilinksminimo įstaigų Šviesomis. Sutikti gatvėje moterį su tradiciniu musulmonišku apdaru nelengva, bet visi kiti - elegantiški ir nepriklausomi. Libaniečiai mėgsta pasilinksminti. Jau nuo ketvirtadienio (poilsio dienos Libane, kaip ir visoje Europoje, šeštadienis ir sekmadienis), geriausiuose restoranuose prasideda staliukų medžioklė. Vietos virtuvė - pati garsiausia ir pati rafinuočiausia visame arabų pasaulyje. Egzotiškus patiekalus galima užsigerti vietos gamybos vynu - čia auginamos prancūziškų vynuogių rūšys.
Kelionės vadovas
Įvažiuoti į Šalies teritoriją reikia vizos, kurią galima gauti Libano ambasadoje kurioje nors šalyje arba pasienyje, atskridus į tarptautinį Beiruto oro uostą. Viza išduodama mėnesiui.
Kur gyventi
Beiruto kurortiniame priemiestyje, Džunijos rajone, 3* viešbutyje dvivietis numeris parai kainuos 40 dolerių, numeris 5* viešbutyje - maždaug 654 dolerius aštuonioms dienoms.
Klimatas
Viduržemio jūros subtropinis: vasara šilta, žiema švelni. Gegužę-birželį temperatūra pakyla iki 25-30 laipsnių. Žiemą Libane galima paslidinėti kalnų slidėmis, o paskui, nusileidus į slėnį, degintis ir maudytis jūroje. Vasaros sezonas trunka nuo birželio iki rugsėjo vidurio, žiemos - nuo gruodžio iki balandžio.
Kainos
1 doleris lygus 1500 Libano lirų.
Taksi Beirute kainuos 3-5 dolerius, o pietūs dviem asmenims nedideliame restorane su vaizdu į jūrą - 25 dolerius. Maždaug tiek pat sumokėsite už kavą ir ledus pačiame Beiruto centre. Libanietiško vyno butelis kainuos nuo 4 dolerius, Šalies žemėlapis knygyne – 8 dolerius, o bilietai į senovės miestų Baalbeko ir Anžaro teritoriją - 4-6 doleiurs.
Patarimai
Jei bevaikščiodami po miestą užsigeisite išsimaudyti jūroje, venkite viešųjų nemokamų paplūdimių. Pirma, jie labai nešvarūs, antra, galite lengvai prarasti be priežiūros paliktus daiktus.
Pagal užsienio spaudą
„Vojaž i otdych“ nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija:
http://laisvalaikis.meniu.lt
