Daug kas, nebe pirmą kartą apsilankęs Osle, čia jaučiasi kaip namie. Siauros Oslo gatvelės visada pilnos turistų.
Ekskursija su gidu
Ypač uolūs japonai, apsiginklavę mažytėmis skaitmeninėmis kameromis, - jie stengiasi užfiksuoti kone viską: centrinėje gatvėje - malachitinę Katedros bokšto smailę, sekso parduotuvėje - vikingų kepures su natūralistiniais peniais vietoj ragų, gauruotus kumpanosius trolius, išsirikiavusius suvenyrų parduotuvių lentynose ir šelmiškai viliojančius užsukti vidun. O štai ir Kristianijos (taip anksčiau vadinosi sostinė) aikštė, seniausias miesto pastatas mediniu karkasu, čia kadaise buvo įsikūręs prozektoriumas.
Už dviejų kvartalų stūkso didingas Centrinio pašto pastatas, pro kurį nepraeisi nesustojęs. Šis vienas iš paskutiniųjų nacionalinio baroko pavyzdžių, sunkiasvoris Rudolfo Jakobseno kūrinys, tikra priešingybė madingoms tuometinio gyvenimo tendencijoms: nerūpestingam laiko leidimui, kubizmui, džiazui. Pastato sienoje įmontuotas karaliaus Karolio XII laikų patrankos sviedinys, kuris išlėkė iš miesto tvirtovės patrankų ir buvo skirtas 1716 metais Oslą apgulusiems švedams, bet netyčia įstrigo į namą, stovėjusį dabartinio Centrinio pašto vietoje. 1914 metais jį rado namą ardę statybininkai, jie ir įmūrijo jį kaip svarbaus mūšio atminimą.
Tuoj už pašto - 1624 metais statytas namas su penkiomis kolonomis ir dviem simetriškais dviaukščiais priestatais. Viduje - grakštūs marmuro laiptai su nuostabiais plieniniais rokoko stiliaus turėklais, veliūro ir šilko kilimai, lipdiniais puoštos lubos. Nuo 1803-ųjų daugelį metų čia buvo Norvegijos karo akademija.
Siautėja abiturientai
Į Oslą galima atvažiuoti bet kuriuo metų laiku, bet čia ypač būna įdomu gegužės viduryje, kai norvegai švenčia Nepriklausomybės dieną. 1814 metų gegužės 17-ąją Norvegija išsivadavo iš 400 metų trukusios danų priespaudos. Tą dieną daugelis miestiečių vyksta į Oslofjordo salas, vaikštinėja po pušynus, landžioja po pakrantės uolas, deginasi paplūdimyje, žaidžia tenisą ir tinklinį, miega palapinėse. Į gatves pasipila tūkstančiai žmonių tautiniais kostiumais, vaikai iškilmingai žygiuoja centrine gatve, kuri prasideda prie Centrinės geležinkelio stoties ir baigiasi prie Karaliaus rūmų.
Nepriklausomybės dieną ypač audringai švenčia Norvegijos mokyklų abiturientai. Apsirėdę įvairiaspalviais kombinezonais, jie gąsdina praeivius, trankosi miesto gatvėmis ryškiai raudonais furgoniukais, išmargintais amoraliais užrašais. Dorybingi miestiečiai tuo metu stengiasi sėdėti namie, nerizikuoja būti partrenkti ar nuo galvos iki kojų apipilti klijais.
Norvegiškasis Londonas
Greitasis traukinys veža į vakarus. Iš Oslo į Bergeną. Šis miestas pavergia, apgaubia vėlyvųjų Viduramžių atmosfera. Tvarkingai ryškiomis spalvomis išdažyti kotedžai kaskadomis leidžiasi nuo kalnų viršūnių į lengvo rūko gaubiamą pakrantę ir būna panašūs į bičių korį. Panašiai kaip Roma ar Lisabona, Bergenas plyti tarp septynių kalvų iš jūros pusės atviroje dauboje. Miestą iš visų pusių supantys kalnai sulaiko debesis, todėl čia visada drėgna, tad nenuostabu, kad Bergenas vadinamas norvegiškuoju Londonu. Dešimt saulėtų dienų per metus, o visą likusį laiką be perstojo pliaupia lietus, rūkas smelkiasi į sueižėjusius škunų korpusus, įmantrių formų stiklo indus, pūpsančius vitrinose ir viliojančius turistus.
Klaidžiodamas siauromis miesto gatvelėmis, kvėpuoji jūros oru, sumišusiu su kavos, cigarų ir skrudintų riešutų aromatais, perki medvilninius trolius suvenyrų parduotuvėse, kol pagaliau vis vien atsiduri margaspalviame žuvų turguje. Tai didžiausia miesto gastronominė įžymybė. Kasryt auštant tarsi vaiduokliai vienas po kito čia dygsta prekeiviai su jūros gėrybėmis. Nuo gausaus asortimento raibsta akys.
XII-XIII a. Bergenas buvo Norvegijos sostinė ir nuolatinė monarchų rezidencija. Miestas driekiasi palei Šiaurės jūros pakrantę, todėl daug amžių į miesto uostą kasdien atplaukdavo užsienio laivų. Škotai atgabendavo kokybiškos vilnos ir kartaus viskio, vokiečiai - grūdų ir miltų, olandai - šilko ir aliejaus, o anglai XVI amžiuje čionai atvežė marą. Norvegai su ironijos gaidele tituluoja bergeniečius grynakraujis tautos atstovais: anaiptol ne visi pirkliai grįždavo namo, pakerėti šiauriečių mergelių žavesio...
Bergenas - daugiaveidis, todėl jį vadina vartais į fjordų karalystę, Norvegijos muzikos sostine, antruoju pagal dydį miestu, Hanzos uostu, gražiausiu šalies kampeliu, Edvardo Grygo tėviške, lietingiausiu Europos miestu ir t.t.
O atmetus visus apibūdinimus ir žvilgtelėjus į Bergeną nuo apžvalgos aikštelės ant kalno, atrodys, kad jis panašus į milžinišką omarą išskėstomis žnyplėmis. Iš 320 metrų aukščio virš jūros lygio atsiveria nuostabus vaizdas į miestą, artimiausius fjordus ir Šiaurės jūros salas. Galima įžvelgti kiekvieną namą, ežerą, apie kurį ką tik vaikščiojai, prekystalius su jūros gėrybėmis, du Šv.Mergelės Marijos bokštus, besibučiuojančius studentus, dviratį minančią senolę... Iš architektūros kūrinių ypač išsiskiria keistas Edvardo Grygo koncertų salės pastatas, primenantis rojalį su šūsnimi gaidų lapų ant viršaus. Prie apžvalgos aikštelės yra restoranėlis su atvira terasa ir gera suvenyrų parduotuve, prie kurios stovi milžiniškas trolis. Įsispraudę jam į glėbį ir nusifotografavę, turėsite puikų prisiminimą. Visai čia pat – bekraštis pušynas su tyliomis alėjomis ir nuošaliais takeliais, kuriais taip smagu psivaikščioti. Svarbu neužsimiršti ir nepraleisti paskutinio vagonėlio 11 valandą vakaro. Priešingu atveju teks patiems ropštis nuo kalno, bet juk tai taip romantiška!
Pagal užsienio spaudą
„Laisvalaikio“ informacija
http://laisvalaikis.meniu.lt
