Ventės rage, ant Kuršių marių kranto stovintis restoranas-viešbutis „Šturmų švyturys“, ko gero, yra vienintelė vieta Lietuvoje, neturinti jokio išankstinio valgiaraščio. Rytojaus meniu paaiškės, kai į krantą po žūklės grįš žvejai. Išskirtinės virtuvės, prabangaus valgių ir aplinkos paprastumo bei nepriekaištingo aptarnavimo „Šturmų švyturiui“ gali pavydėti didžioji dalis Lietuvos restoranų.
Pradėkime nuo klausimo, ar Lietuvoje yra vandens telkinių, kuriuose gyvena žuvys. Ne, nėra veisiamos, o gyvena. O kiek žuvų rūšių žinote? Tikriausiai nesunkiai vienos rankos pirštus pavadinote tokiais vardais kaip Karpis, Lydeka, Lašiša, Ešerys ir Upėtakis. Atskirai paminėti gal vertas dar ir rūkytas karšis, juk iš pajūrių grįžtate su keletu kvepiančių ašakotų „išklotinių“. Mielų kaip vasaros prisiminimai. Geriau pagalvojus, ant kitos rankos pirštų galima būtų nesunkiai pakabinti Šamą, Vėgėlę, Lyną, Starkį ar Stintą. Susumavę testo rezultatus, gauname ir tai, kad Lietuvoje yra apie 3000 ežerų, Kuršių marios ir Baltijos jūra, o juose (tebe)gyvena žuvys.
Dabar pažiūrėkim, kas vyksta Lietuvos restoranų virtuvėse. Iš tinklų čia traukiamos tik šaldytos jūrinės lydekos, neseniai atsiradusios skorpionžuvės, žuvų veisimo ūkiuose užaugintos lašišos ir upėtakiai, vienas kitas restoranas atsišildo tuno gabalėlį.
Ramybės atmosfera
Tai būtų beveik viskas, jei neskaičiuotume netoli Ventės Rago ant Kuršių marių kranto esančio „Šturmų švyturio“ restorano. Bene vienintelio Lietuvoje, kurio meniu sudaro tik tą rytą Kuršių mariose pagautos žuvys. Nors tikslumo dėlei reikia paminėti, kad nėra ir paties meniu. Restorano viduje ant ledo sudėtos šviežios žuvys, o ant šalia žalių seną kaimo parduotuvę primenančių svarstyklių kabančios lentos kreida surašyta, ką galima iš jų padaryti.
Restorano vidury spragsi židinys, iš abiejų jo pusių – du stalai su aliejais, prieskoniais, virtuvės įrankiais ir žalvario indais. Ant grotelių virš anglių virtuvės šefas Laimis Macijauskas paguldys ir jūsų akyse paruoš pasirinktą žuvį.
Mažosios Lietuvos dvasia „Šturmų švyturyje“ ne alsuoja, ji čia tiesiog gyvena – žydrai mėlynoje kuršių spalvoje, perbėgančioje per restorano interjero detales, šviesaus ir jokiais lakais neapdoroto medžio sienose, paprastuose, tačiau originaliuose mediniuose balduose, senų žvejų nuotraukų reprodukcijose ant sienų, žalvario puoduose, sausų gėlių puokštėse ant židinio, kaladėje įsmigusiame kirvyje ar ant sienos kabančiame oranžiniame žvejo gobtuve nuo lietaus. Daiktų funkcija čia susilieja su dekoracija, paprastumą paversdama didžiausia prabanga, kurios netrikdo joks dirbtinis blizgutis. Vietos gyvybę įrodo ir didžiuliame pintame krepšyje šalia sienos sumesti vaikiški žaislai. Šyptelėti verčia ant sienos pakabintas didelis plokščiaekranis televizorius, per kurį rodomi vandenyno gyvūnijos vaizdai. Reikia tikėtis, kad žiemos metu šis tylus povandeninis „langas“ restorane nevirs dar vienu rėkiančiu Lietuvos komercinių televizijų reklamos skelbėju.
Šamo diena
Šeštadienį ryte žvejams į tinklus pakliuvęs didžiulis šamas tapo pagrindiniu mūsų apsilankymo dienos dalyviu.
„Didžiojo šamo dienos“ valgiaraštis ant lentos atrodė taip: šamienės porcija kainavo 13 Lt, žuvies dešrelės – „Ungurio kojelės“ – 20 Lt, vėgėlės užkanda – 15 Lt, virtinukai su žuvies faršu – „Šamo auselės“ – 7 Lt, sūdytos silkinės žuvies perpelės užkanda – 15 Lt, 100 gr šamo –13 Lt, toks pat kiekis starkio – 9 Lt, lyno – 8 Lt, salačio – 8 Lt, ešerio – 7 Lt.
Desertui tądien buvo tradicinis „Šturmų švyturio“ morkų pyragas – 5 Lt ir avietinis desertas – 9 Lt. Vakarienei stalą rezervuoti paprašėme iš anksto užsukę pakeliui į Ventės Rago paukščių žiedavimo stotį. Aptarnavusi mergina supratingai pasiūlė vakarieniauti lauke, nes šalia esanti terasa vakare iš tiesų yra „pats tas“.
Atvykusius svečius restorano šeimininkai pasitinka kviesdami valgius išsirinkti viduje, prie dienos meniu lentos ir suguldytų žuvų. Šamą nusprendėme pagerbti žuviene, o į židinį ant anglių pasiųsti padavėjos pasiūlytą didelį starkį. Atėjęs virėjas nusinešė jį ant stalo prie ugnies, įtrynė žuvį iš vidaus aliejaus ir žolelių mišiniu ir atverstą padėjo virš žarijų. 3 kg starkio (270 Lt), padavėjos manymu, turėjo pakakti 8 žmonių grupei, todėl ji pasiūlė užsisakyti tik pusę porcijos žuvienės. Gerti buvo pasiūlyta „Butautų dvaro“ alaus, kuris gali didžiuotis ne tik „gyvo alaus“ kokybe ir skoniu, bet ir įspūdingo dydžio 3 litrų kamštiniais buteliais. Užkandžiams netrukus buvo atnešta skrudintos duonos ir šviežiomis žolelėmis „dažyto“ rūkytų žuvų sviesto. Baltojo vyno pasirinkimas nėra didelis, tačiau pakankamai įvairus, o kaina svyruoja nuo 35 iki 50 Lt už butelį. Restoranas pasirengęs žaisti maisto korta.
Žuvienės ritualas
„Šturmų švyturio“ žuvienei tikriausiai reikėtų skirti atskirą pastraipą. Prisipažinsiu, pirmą kartą apsilankęs restorane vasario pabaigoje pagalvojau, kad vien dėl šios žuvienės nebūtų gaila važiuoti daugiau nei 300 km iš Vilniaus. Galbūt ne veltui prieš pradedant valgyti iš virtuvės su sriuba atėjusi virėja tuojau pat grįžta su degančiu pagaliu ir paliepia sugalvoti norą. Tada pagalys užgesinamas pamaišius juo kiekviename moliniame žuvienės indelyje. Galiausiai sriuba pagardinama šlakeliu paslaptingo skysčio, spėtume, alkoholio. Galbūt tai atrodo kaip pramoga turistams, tačiau virėjų veidai atliekant šį ritualą skleidžia tokią ypatingą nuotaiką, kurią sunkiai galima būtų pavadinti dirbtine.
Iškeptą sterką ant didžiulės lentos į stalą atnešė pats virėjas ir čia pat pasisiūlė išimti žuvies kaulą.
„Jis skirtas garbingiausiam svečiui“, – pabrėžė jis. Balta, sultinga, ugnimi ir vandeniu kvepianti žuvies mėsa neprašė jokio kito priedo, nors mažuose indeliuose atnešti trys naminiai padažai su garstyčiomis, riešutais ir medumi puikiai derėjo. Prie žuvies buvo patiekti apkepti pomidorai, skrudintos bulvės ir šviežių kopūstų salotos.
Ar jau minėjau, kad tą vakarą be šamienės, sterko, vakarėjančios saulės spindulių, prie balto restorane stovėjusio pianino sėdėjo ir skambino profesionalus muzikantas? „Ar už žuvis groja?“ – juokais paklausiau restorano šeimininkų. „Už merginą“, – atsakė paminėdamas, kad tai – vienos jų padavėjos draugas, dažnai ateinąs čia pagroti.
Po nuostabaus jogurtinio šviežių aviečių deserto atneštos ekspreso kavos užsisakiau du kartus. Ne todėl, kad buvo per silpna, bet todėl, kad per retai kada būna tokia gera. Nors vien dėl kavos atgal į „Šturmų švyturį“ iš Vilniaus nevažiuočiau. Nebent jei prie jos duotų šviežios žuvies.
Daugiau apie restoraną-viešbutį>>
Audrius Stasiulaitis
„Verslo žinios“, 2007 06 15
Meniu.lt archyvo nuotr.
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>