Šventoji žemė savo turistus išlydi nepasitikėdama

Izraelyje gyvenanti kurso draugė Andžela ne kartą kvietė aplankyti jos šeimą, kuri išvyko iš Lietuvos prieš dvylika metų ir įsikūrė Rišon Lezijono mieste - 30 km nuo Tel Avivo. Tokia kelionė ilgą laiką buvo per brangi. Šių metų pradžioje su drauge kone juokais pasvarstėme galimybę gauti pigesnių lėktuvo bilietų į Šventąją žemę. Sužinojusi apie tai, Andžela papasakojo, kad kaip tik tą dieną sapnavo mus einančias Tel Avivo paplūdimiu. Ji buvo įsitikinusi, kad šiemet mums tikrai lemta susitikti.

Iš anksto įsigijome čekų avialinijų bilietus, sudarėme planuojamų kelionės išlaidų sąrašą. Kartu su manimi keliavusi draugė nuodugniai planuoja keliones: ji pasiskolino vienuolio jėzuito išleistą
kelionių vadovą po Šventąją žemę, stengėsi prisiminti viską, ką buvo girdėjusi apie krikščionims svarbias Izraelio vietas.

Šventės
Izraelyje nustebino tai, kad anksčiau religingumu nepasižymėjusi Andžela dabar tapo tvirta religinio ugdymo paspirtimi savo šeimai. Pirmąją viešnagės Izraelyje dieną Andželos tėvai, broliai ir draugai susirinko jos namuose švęsti Šavuot šventės, skirtos prisiminti, kaip
Mozei ant Sinajaus kalno buvo perduota Dešimt Dievo įsakymų. Valgėme pieno produktus ir iš jų paruoštus patiekalus, Andželos vyras skaitė Rutos knygą - dramatišką moters, kuri priėmė žydų tikėjimą ir kurios anūkas tapo karaliumi Dovydu, istoriją.

Nuo penktadienio saulėlydžio iki šeštadienio saulėlydžio tęsiasi kassavaitinė žydų šventė - Šabas. Penktadienio vakarą buvo uždarytos visos įstaigos, parduotuvės, turgūs, restoranai... Nustojo važinėti viešasis transportas. Tą dieną mums neatvežė ir Prahoje užlaikyto draugės lagamino, neleido fotografuotis prie Jeruzalės Raudų sienos.

Žydų virtuvė
Tik įžengusios į Andželos namus, buvome įspėtos, kad pieno ir mėsos produktų maišyti nevalia, jiems skirti indai laikomi atskirose spintelėse. Buvome paprašytos nepainioti ir dviejų atskirai laikomų indų plovimo kempinėlių. Andžela pacitavo Senąjį Testamentą, kuriame parašyta: „Nevalgyk ožiuko mėsos jo motinos piene“.

Vėliau Andželos tėvas išvardijo svarbiausius košerinės mitybos draudimus: negalima valgyti
sausumos gyvūnų, kurių kanopos nėra padalytos į dvi dalis ir kurie neatrajoja. Lietuvoje populiari kiaulė laikoma nešvariu gyvūnu, nes gali ėsti dvėselieną. Negalima valgyti vandens gyvūnų, kurie neturi pelekų ir žvynų. Prie tokių priskiriamas ir Lietuvoje delikatesu laikomas ungurys.

Šeimoje ruošiami valgiai labai priklauso nuo sutuoktinių kilmės. Andželos vyro tėvai kilę iš Jemeno, todėl Cafi ruošia aštrius arabiškus patiekalus ir užkandžius.

Gamta
Vykdamos į Izraelį suvokėme šią šalį kaip Šventąją žemę, mums reikšmingą tuo, kad joje savo tiesas skelbė Dievo sūnus. Tiesiog privalėjome aplankyti Betliejų, Nazaretą, Jeruzalę ir miestelius aplink Tiberiados ežerą. Juokavome, kad jei greitai suksimės, spėsime ir prie visų trijų Izraelį skalaujančių jūrų: vakaruose Viduržemio, rytuose Negyvosios, o pietuose Raudonosios.

Mūsų planus smarkiai pakoregavo Andželos šeima. Gerbdami šeimyniškių nuomonę, būtinai turėjome aplankyti En Gedi nacionalinį parką, jame, Andželos tėvo žodžiais tariant, "nelaboji Ieva sušlamštė rojaus vaisių".

Kelias į En Gedi nacionalinį parką veda per Judėjo dykumą. Kirsdami dykumą lengvuoju automobiliu stebėjome, kaip vieni patys vaikštinėja kupranugariai. Kur ne kur chaotiškai, be leidimų statomi beduinų namai.

Pravažiavę Judėjo dykumą, pakilome į kalvas, siekiančias 400 m virš jūros lygio. O nuo jų staiga nusileidome prie 400 metrų žemiau jūros lygio esančios Negyvosios jūros pakrantės. Viduryje dykumos tyvuliuojanti jūra unikali tuo, kad ją sudaro 60 proc. druskos ir tik 40 proc.
vandens. Andželos giminės įspėjo, kad negalima šioje jūroje bandyti atsigulti ant pilvo, nes iš tokios padėties druskingame vandenyje neįmanoma atsistoti nepanardinus galvos. Šitaip rizikuojama sužeisti akis ar prigerti šlykščiai kartaus druskos tirpalo.

En Gedi nacionalinis parkas mums padarė didžiulį įspūdį. Viduryje dykumos trykštantys gaivūs lietaus vandens kriokliai, bėgantys nuo kalvų keliomis pakopomis, šią vietovę iš tiesų daro panašią Prarastąjį rojų.

Kariuomenė
Pirmosiomis birželio savaitėmis temperatūra Izraelyje svyravo nuo 35 iki 42 laipsnių šilumos. Tačiau karštis neatbaidė nuo noro antrą kartą savarankiškai aplankyti šalies sostinę Jeruzalę.

Čia mums į akis krito daugybė kariškių, dauguma jų atrodė ne vyresni kaip šešiolikos ir priminė karą žaidžiančius paauglius. Ypač keista buvo matyti jaunutes mergaites, per vieną petį persimetusias madingus rankinukus, per kitą - automatus.

Karinę prievolę Izraelyje turi atlikti visi šalies gyventojai. Moterys ir vyrai privalomą tarnybą pradeda sulaukę aštuoniolikos. Moterys tarnauja dvejus, vyrai - trejus metus ir dar po tris savaites kasmet, kol jiems sukanka keturiasdešimt penkeri. Tarnaujantys nakvoti grįžta į namus, todėl keliaujantys kariškiai Izraelyje įprastas vaizdas.

Klaidžiodamos painiomis senosios Jeruzalės gatvėmis, ieškojome Kristaus kančių kelio, kuriuo dievo sūnus nešė mūsų visų nuodėmių atpirkimo kryžių. Didelei mūsų nuostabai ir nusivylimui, dabar šioje vietoje klesti arabų turgus, kur spekuliuojama tikinčiųjų noru įsigyti ką nors nepaprasta, pvz., lėkštelę su užrašu "Kristaus kančių kelias, VI stotelė".

Skrendant atgal
Sutrikusios stovėjome naujojo Tel Avivo Ben Guriono oro uosto terminalo salėje. Nors mus priėmę vietos gyventojai oro uosto apsaugos darbuotojams rodė savo dokumentus ir garantavo, kad be jų priežiūros mudvi su drauge niekur nekeliavome, teko stoti į ilgą pakartotinio bagažo kontrolės eilę. Stebėjome pasipiktinusius amerikiečius, kuriems buvo liepta nusiimti papuošalus, diržus ir laikrodžius. Ryškiaspalviuose lagaminuose ir lagaminėliuose preciziškai supakuoti daiktai buvo traukiami lauk ir nuodugniai tiriami specialia įranga.

Prakaitas išmušė prisiminus, kaip į drėgną rankšluostį įvyniojau Negyvosios jūros purvu suteptą maudymosi kostiumėlį, į šlapią servetėlę sukau izraelietišką mėtą, į lietuviško mineralinio vandens buteliuką pripyliau Negyvosios jūros vandens... Ką ir kalbėti apie keramines lėkšteles, suvyniotas į arabišką laikraštį. Meldžiausi, kad pastarasis ryšulėlis nepasirodytų panašus į sprogmenis.

Tetroškau, kad mano daiktus tikrintų moteris. Kokių 18 metų mergaičiukė (jau ne sykį apsirikau, vertindama izraeliečių amžių) droviai paprašė atidaryti pirmą lagaminą. Atidarius jį,
padvelkė mėtos kvapas. Na, bent jau aišku, kokią žolę bandyta paslėpti tarp tūtelėmis susuktų drabužių. Mergaitė pasikvietė savo kolegą polietileninėmis pirštinėmis. Vaikinukas be skrupulų traukė buteliukus su neaiškios kilmės skysčiais, neliko nepastebėtas paketas su purvu ir, žinoma, ryšulėlis su lėkštutėmis iš arabiško turgaus. Viskas buvo atsargiai išvyniota, apžiūrėta ir suvyniojus padėta atgal į vietą.

Pasibaigus apžiūrai, turėjome skubėti į eilę, nusidriekusią prie pasų kontrolės. O taip norėjosi dar keliais žodžiais persimesti ir apsikabinti su studijų laikų drauge, kurios dėka viešnagė Izraelyje tapo vienu iš ryškiausių pastarųjų metų įvykiu.

Ieva Šeina
Ievos Šeinos nuotr.
Laisvalaikio informacija