Kai kas mano, kad šveicarai yra šalti ir nuobodūs, domisi tik indėliais ir bankų procentais. Bet tai viso labo stereotipas. Iš tikrųjų šveicarai karšti ir azartiški. Palyginti su Ciuricho paradu, nublanksta net Brazilijos karnavalas, o per tradicinius karvių mūšius verda ne ką menkesnės aistros nei per ispanų koridą.
Kokias asociacijas kelia žodis „Šveicarija“? Alpių viršūnės ir žalios pievos, švarutėliai miestai ir smailiabokštės bažnyčios, patikimi bankai ir nepaprastai skanūs sūriai, viliojančios šokolado plytelės ir įmitusios karvės. Ši mažutė šalis neturi naudingųjų iškasenų ir kitų gėrybių, tačiau nepaisydami visų ekonominių dėsnių šveicarai klesti, turtėja ir apskritai jaučiasi puikiai. Tai dar sunkiau suprasti žinant, kad valstybė padalyta į 23 kantonus ir kiekvienas jų turi savo suverenią vyriausybę, biudžetą, įstatymus, teismus. Šveicarijoje nėra nei ministro pirmininko, nei ilgiems metams renkamo prezidento. Šalies valdymo funkcijas atlieka vienas iš Federalinės tarybos narių, bet nors valstybei vadovauja „budintis“ politikas, gaunantis įgaliojimus vos metams, Šveicarijos politinė sistema laikoma viena stabiliausių pasaulyje.
Tai vienintelė Europos šalis, kur net keturios kalbos turi valstybinės kalbos statusą: vokiečių, prancūzų, italų ir retoromanų. Ir nors pastarąją (keistą lotynų, italų ir vokiečių kalbų mišinį) vartoja vos du procentai gyventojų, ji taip pat dėstoma mokyklose.
Tai kas gi dar vienija šios šalies piliečius, be raudono paso su baltu kryžiumi ir užrašo „Šveicarijos Konfederacija“? Tikriausiai noras nebūti panašiems į tuos, kurie gyvena kitose pasaulio šalyse ir miestuose. Trokšdama išlikti nepakartojama, Šveicarija neskuba nei į Jungtines Tautas, nei į NATO, nei į Europos Sąjungą. Tai atitinka dar 1815 metais paskelbtą neutraliteto politiką. Šalis nesikiša į kitų valstybių konfliktus. Kiekvienam šveicarui garantuota politinių pažiūrų, sąžinės ir tikybos, prekybos ir verslo laisvė, išskyrus nebent laisvę spausdinti piniginius ženklus.
Ši šalis be galo gerbia tradicijas, jų istorinės atminties galima pavydėti. Folkloro švenčių kalendoriuje - įvairiausi senovės kostiumų konkursai, dainininkų varžybos ir margaspalvės vėliavnešių eisenos kalnų rageliams aidint. Dar 1503 metais popiežius Julijus II patikėjo savo apsaugą samdiniams iš Šveicarijos, ir iki šiol Vatikane tarnauja 150 žmonių korpusas.
Ciuricho šėlsmo šaknys
Šveicarijoje viešpatauja sterili, kai ką net erzinanti švara, bet ne be reikalo jos upės ir ežerai tyri it krištolas, o miškuose apstu įvairiausių gyvūnų.
Tvarkdarių komandos, ginkluotos specialiais prietaisais su baktericidinėmis medžiagomis, apdoroja grindinį karštais garais. Itin kruopščiai šveičiama pagrindinė Ciuricho gatvė, dar vadinama Šveicarijos vitrina, kur maždaug kilometro ilgio ruože sutelkti didžiausi bankai, verslo šventovės, ištaigingi viešbučiai ir restoranai. Čia sukasi milžiniški pinigai, o vietos bankininkai vadinami gnomais, nes sugeba išsaugoti bet kokio indėlio paslaptį. Gatvė tokia švarutėlė, kad net rašytojas Džeimsas Džoisas yra pastebėjęs: sriubą čia galima valgyti be lėkščių, tiesiai nuo grindinio...
Tad tuo sunkiau šioje išlaižytoje gatvėje įsivaizduoti margą minią, kuri griausmingam reivui trenkiant šokio ritmu traukia įkandin garsiakalbiais riaumojančių sunkvežimių. Triukšmas toks, kad virpa langų stiklai, tirta langinės, dūžta gėlių vazonai. Tai milžiniškas gatvių paradas tyliajame Ciuriche, kai puritoniškajame mieste visą parą leidžiama daryti, ką nori. Iš visos Šveicarijos važiuoja, eina, skrenda ir net plaukia visomis vaivorykštės spalvomis išsidažę žmonės pačiais keisčiausiais apdarais.
Miestiečiai atsidaro visas langines ir spokso į gatvę. Taip būna retai. Langinės - riba, už kurios prasideda asmeninis gyvenimas. Kas už jų vyksta - niekam neturi rūpėti. Šveicarai niekada nepersisveria per langus, jie praeivius stebi pro mažas, iš gatvės nepastebimas „akutes“. Dalykiniai ar kviestiniai vakarai vyksta ne namuose, o restoranuose ar viešbučiuose. Ir jei šveicaras kviečia jus į namus - vadinasi, tai jau daugiau nei draugystė...
Tačiau langinės ne tik slepia privatų gyvenimą, bet ir saugo nuo feno - karšto vėjo, kuris gimsta Sacharoje, pakyla per Alpes ir švilpia per Šveicariją taip, kad girgžda medžiai, o praeiviai markstosi ir linksta prie žemės it smilgelės.
Per paradą miestas šėlsta iki pat ryto, o gatvėse lieka riogsoti apie 40 tonų šiukšlių.
Raguotasis turtas
Šveicarija turi kuo didžiuotis: ir pačiais tiksliausiais laikrodžiais, ir geriausiomis kalnų slidėmis, ir apvalainais sūriais. O kur dar pamatysi besivaržančias karves? Šeimininkai rūpestingai rengia savo „gladiatores“ dvikovoms: peni, galanda ragus ir net kliūsteli į lovius raudonojo vyno. Bet viskas baigiasi be kraujo praliejimo. Tai kam toji peržiūra? Pasirodo, šveicarai kiekvieną pavasarį galvijus gena į kalnų ganyklas Alpėse, taigi reikia išrinkti lyderę, kurios besąlygiškai klausytų, įkandin kurios nepaisydamos jokių kliūčių aukštyn ropštųsi visos kitos. Tai va – nugalėtojai uždeda ant kaklo vainiką ir suteikia galią vadovauti keturkojų svitai.
Šveicarai karves garbina ne mažiau nei indai, girdo jas tyru kalnų upių vandeniu, gano pievose, kur žolė labai sodri ir reta, kitose vietose beveik išnykusi. Todėl ir pienas jų baltut baltutėlis, kvapnus, kupinas visokiausių vitaminų. O kur pienas, ten sūriai. Šveicarai kasmet pagamina pusantro milijono tonų minkštų ir pusiau kietų sūrių. Kiekvieno sūrio skonis kitoks, bet jie turi vieną bendrą savybę - gaminami tik rankomis, ir į kiekvieną sūrio galvą įdėta labai daug darbo.
Visos šveicarų virtuvės pagrindas - sūris. Kur ir kada geriau susipažinti su tikra šveicariška virtuve? Rudenį į mažą Vevės miestelį šiauriniame Ženevos ežero krante nuo kalnų viršūnių genamos avys, ožkos, kiaulės. Čia prasideda kasmetis žemės ūkio festivalis, šalia prabangių vilų, kur kadaise gyveno Vagneris ir Dostojevskis, Baironas ir Čarlis Čaplinas, skimbčiodamos varpeliais oriai vaikštinėja įmitusios telyčaitės.
Į turgaus aikštę susirenka vynuogių ir gyvulių augintojai. Visi miesto gyventojai apsirengia įvairių epochų tautiniais kostiumais, gatvėse pardavinėjama amatininkų produkcija, o krantinėje rikiuojasi ilgi stalai su vaišėmis.
Garsusis šveicarų fondiu, pasirodo, yra paprastas valstiečių maistas. Jo pavadinimas kilęs iš prancūziško veiksmažodžio „fondre“ - tirpti. Tradicinis fondiu - mėgstamas piemenų valgis žiemą: padžiovinta duona metama į verdančiame vyne ištirpintą sūrį...
Pagal užsienio spaudą
„Laisvalaikio“ informacija
http://laisvalaiskis.meniu.lt
