Giedrius Martusevičius, „Philips“ prekybos vadovas Lietuvoje, turėdamas laisvo laiko, mielai sukiojasi virtuvėje. Pašnekovas sako maistui nesąs išrankus, bet mėgsta skaniai pavalgyti, o dar ir kitus savo patiekalais palepinti. Patiekalo skonį, verslininko nuomone, sustiprina vaizdas. „Kai gražu, negali būti neskanu“, – sako jis.
Maisto gaminimas, sako „VŽ Savaitgalio“ pašnekovas, pirmiausia yra malonus procesas, atitraukiantis nuo kasdienių rūpesčių.
„Galbūt, jei gaminčiau kasdien, procesas nebūtų toks malonus, – šypsosi pašnekovas. – Valgyti malonu, o kai pats gamini, malonumas trunka ilgiau – dėlioji, bandai, ragauji, galiausiai džiaugiesi rezultatu.“
Ponas Martusevičius pasakoja pats šeimai vakarienę gaminantis kartą ar kelis per savaitę, kartais ir rečiau – laisvo laiko lieka ne tiek jau daug.
„Turiu labai gerą žmoną, kuri visada paruošia pusryčius. Kaip ir daugelis, pietauju mieste. Kai anksčiau grįžtu iš darbo, taip pat savaitgaliais vakarienę ruošiu pats. Virtuvės nevengiu, praleidžiu čia nemažai laiko“, – šypsosi p. Giedrius.
Nuo keptų bulvių
Kulinarija ir maisto gaminimu „VŽ Savaitgalio“ pašnekovas pasakoja susidomėjęs studijų laikais. Jis vilnietis, studijuodamas gyveno su tėvais, tad pats maistu nelabai rūpinosi, bet į studentų bendrabučius pas draugus užsukdavo. Čia ir išmoko gaminti savo pirmąjį patiekalą.
„Ką valgo studentai? Tai, ką tėvai įdeda, ką patys pasigamina. Mano pirmasis išmoktas gaminti patiekalas buvo keptos bulvės. Sotu, skanu. Kaskart ruošiant jį vis patobulindavome – tai svogūnų, pipirų, krapų užbarstai, tais laikais galėdavai tik daktariška dešra jas paskaninti, dabar – ir rūkytos mėsos gabaliukų pridedi“, – pasakoja pašnekovas. Keptos bulvės iki šiol yra vienas iš tų patiekalų, kuriuos p. Giedrius gamina su malonumu, jį mėgsta ir šeima.
„Nuo keptų bulvių mano kulinarijos universitetai ir prasidėjo“, – šypsosi p. Giedrius. Vėliau maisto gaminimu pradėjo domėtis nuosekliau, dažniau virtuvėje pasisukiodavo. Vis dėlto savo hobiu maisto gaminimo p. Martusevičius nevadina – tai nedidelė jo aistra.
„Patirties semiuosi iš draugų, kolegų. Keli draugai taip pat gamina, tad palepiname vieni kitus naujais patiekalais, pasidaliname žiniomis. Kartais pažiūriu laidas per televiziją. Taip ir renkuosi informaciją – iš vienur, iš kitur“, – pasakoja p. Martusevičius.
Kiekviena šalis turi savas maisto gamybos tradicijas ir kiekviena, pašnekovo įsitikinimu, turi kuo sužavėti gurmanus, iš visų yra ko pasimokyti. Prieš keletą metų p. Giedrius žavėjosi japonų virtuvės patiekalais, sako, buvo ir „kinų etapas“, dabar mieliausi – itališki patiekalai. Mėgsta ir aštrų maistą.
„Žvejoju. Ir anksčiau žvejojau, bet pats žuvies nevalgydavau arba tik labai retai, – kai mama iškepdavo. Dabar kuo toliau, tuo dažniau ruošiu ir valgau žuvį. Mėgstamiausia – lašiša“, – sako verslininkas.
Dabar mėgstamiausias
Ponas Giedrius pasakoja skirtingais gyvenimo etapais ir maistą kitokį rinkęsis. Štai studijuodamas kepdavo bulves, pradėjęs dirbti ruošdavo jautienos kepsnius, o dabar šeimą ir svečius dažniausiai vaišina žuvų patiekalais. „VŽ Savaitgalio“ skaitytojams jis taip pat rekomenduoja paragauti dabar jo mėgstamiausio patiekalo – lašišos kepsnio su ypatingu garnyru.
„Jeigu visą laiką sukiotumeisi virtuvėje, galėtum sukurti ir savo patiekalą. Juk pirmą kartą ir profesionalams nepavyksta – tam reikia laiko. Be abejo, kiekvienas gamindamas įdeda savo sielos, žinių, patiekalą tobulina. To paties patiekalo jūs neparuošite taip pat kaip kaimynas, draugas, žmona ar mama. Visų patirtis ir žinios skirtingos“, – dėsto pašnekovas.
Jo mėgstamas patiekalas nėra unikalus. Panašų žuvies kepsnio garnyrą (kurį galima pavadinti patiekalo „vinimi“), iš cukinijos ir ankštpipirių, dar pagardintą ir kitomis daržovėmis, jis ragavęs ne kartą. „Teko jo ragauti ir su kitomis žuvimis, bet derinys su lašiša – man pats geriausias“, – tikina jis.
Gamybos paslaptis
„Prieš kelerius metus televizijos laida „Vienam gale kablys“ rodė, kaip gaminti panašų patiekalą. Nusprendžiau pabandyti, nes mane sužavėjo ryškios jo spalvos. Iš pradžių daržoves pjausčiau stambiai, paskui smulkiau, kol atradau, tai, ko reikia“, – sako p. Martusevičius.
Taigi svarbiausia daržoves – cukiniją ir keturių spalvų ankštpipirius – supjaustyti kuo smulkiau. Ponas Giedrius tikina, kad jei patingėsite, skonis bus nebe tas: maži daržovių gabaliukai geriau sukepa, susilieja ankštpipirių ir cukinijos skoniai. Pats nebandė, bet, sako, galima daržoves pjaustyti ir virtuvės kombainu – tereikia parinkti tinkamą peilį.
„Visą meilę reikia sudėti į pjaustymą, – šypsosi p. Giedrius. – Jeigu jau randu laiko gaminti šį patiekalą, tai viską darau pats, tuomet žinau, kad nuo pradžios iki galo viską padariau kaip reikiant. Svarbus ruošimo procesas – stengiesi gražiai supjaustyti, gerai iškepti. Ankštpipirių spalvos nuostabios – keptuvėje vaivorykštė. O kai patiekalas gražus, jis negali būti neskanus.“ Pašnekovas priduria, jog kiekvieno patiekalo estetinis vaizdas yra labai svarbus – kartais jis net sustiprina skonį.
Daiva Sutkutė
„Verslo žinios“, 2007 07 20
Juditos Grigelytės nuotr.
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>