Širazas: kerinčių poemų ir turgaus miestas

Iranas garsėja be galo turtingu ir unikaliu istorijos ir kultūros palikimu. Tačiau ilgai ši nuostabi šalis buvo vien archeologų ir istorikų tyrinėjimo centras. Šiandien turizmas Irane žengia pirmuosius žingsnius. Pasivaikščiojimas po Širazą - tik lengvas prisilietimas prie Senovės Persijos paslapties.

Kiekvienoje gatvėje - turgus
Širazas įkurtas VII amžiuje karavano kelių, jungiančių Artimuosius Rytus, Centrinę Aziją ir Afriką, kryžkelėje. Šiandien gatvėse tęsiasi tas pats istorinis spektaklis: šiek tiek pasikeitė
dekoracijos ir kostiumai, bet, kaip ir anksčiau, prekybos šurmulyje paskendęs visas miestas. Prie kiekvienos platesnės gatvės pavadinimo drąsiai galima pridurti - „turgus“.

Didžiausias mieste Vakilio turgus, visų nuostabai, - gana maloni vieta. Stogas sukonstruotas taip, kad viduje vasarą būtų vėsu, o žiemą - šilta. Be to, pačiame turgaus viduryje iškastas nedidukas tvenkinys apsuptas apelsinmedžių. Čia galima nusipirkti visko, kas yra gaminama Irane ir daugumoje kaimynių šalių: kardų, durklų, kaljanų, persiškų kilimų, įvairiausių prieskonių.

Perėjęs visą Vakilio turgų, patenki į patį miesto centrą, prie tvirtovės papėdės. Kaip ir prieš 400 metų, tvirtovėje dislokuota kariuomenė. Turistams šis istorijos ir architektūros paminklas tapo
prieinamas tik prieš dvejus metus, bet ir tai tik nedidelė salių dalis. Bet šis statinys vis dėlto įdomiausias iš išorės. Pasvirusių bokštų yra, bet kad virstų ant šono visa tvirtovė?!

Ties įėjimu į tvirtovę - „Tourist information“, kur galima gauti miesto žemėlapį su nuotraukomis. Ir nors lentelių su gatvių pavadinimais Širaze vis tiek nerasi, žemėlapis pravers ieškant miesto
 ankytinų vietų.

Renkasi viso pasaulio musulmonai
Šahi Čeraho mauzoliejus, pastatytas XIV amžiuje, - musulmonų - šiitų iš viso pasaulio maldos vieta. Čia ilsisi aštuntojo šiitų imamo Rezos brolio siela.

Šahi Čeraho mauzoliejus traukia ne tik religingus žmones. Mauzoliejaus viduje - didingi skliautai, sienos, kolonos - viskas išklota spalvotais figūriniais veidrodžiais; grindys - raižyto
perlamutrinio akmens, ore sklando rožių aromatas. Pakerėtas veidrodinės pilies grožio neatsispiri pagundai grįžti į ją dar ne sykį, tik apmaudu, kad fotografuoti viduje griežtai draudžiama.

Ir vis dėlto ne čia Širazo širdis. Miesto siela visiems laikams atiteko menui. Viskas prasidėjo XIII amžiaus viduryje, kai į Iraną įsiveržė mongolai. Griuvėsiais virto ištisi miestai - amatų, mokslo, meno centrai. Daugelis meistrų, poetų ir dailininkų patraukė į Širazą, imperijos pietus, kur susiformavo viena didžiausių miniatiūros ir poezijos mokyklų. Tais laikais garsios dinastijos
steigė savo dvarus ir rėmė meną. Pavyzdžiui, sultono Mahmudo dvare buvo 400 poetų! XIII-XIV amžiuje Širaze gyveno ir kūrė įžymieji poetai Hafizas ir Saadis, pasaulinės literatūros aukso fondo atstovai. XVI-XVIII amžiais Širazas buvo visos Persijos imperijos sostinė
ir pagrįstai vadinamas „kerinčių poemų ir nuostabių odžių miestu“.

Eilės prie stebuklingo šaltinio
Kalno papėdėje, miesto šiaurės rytuose, apsuptas vaismedžių sodo, stovi poeto Hafizo namelis. Tai miesto gyventojų pamėgta poilsio vieta. O paskutinį metų trečiadienį, pagal mūsų kalendorių - kovo viduryje, prie šaltinio palei namelį išsirikiuoja didžiulė eilė. Žmonės tiki, kad tą dieną apsipylus galvą šaltinio vandeniu ir sugalvojus norą, jis būtinai išsipildys. Legenda teigia, kad tokiu būdu pats Hafizas gavo poeto talentą, melsdamas dievą suteikti jo žodžiams išraiškingumo.

Antrojo įžymaus iraniečio poeto - Saadžio - mauzoliejus taip pat įkurtas gražioje vietoje: ant tylaus ežero kranto. Pakeliui į Saadžio amžino poilsio vietą, priešais Nasiro Molko mečetę, dėmesį patraukia senovinis namas, kuriame įsikūrė kažkokios kompanijos biuras. Pasirodo, šį namą XIX amžiuje pastatė turtingas dailės mėgėjas.

Prieškambaryje surinkta nebloga miniatiūrų kolekcija. Širazo miniatiūros žinomos visame pasaulyje. Jos kupinos subtilaus švelnumo, netgi tikima, kad meistrai vietoj teptuko kai kada naudodavo vieną vienintelį plauką. Likę namo kambariai atskleidžia neįtikėtiną įvairiausių epochų ir civilizacijų derinį.

Jei nenorite skirtis su poetiška aplinka, verta patraukti į restoraną „Vakilio pirtys“. 300 metų senumo chano pirtis jau daugybę metų nenaudojama pagal tiesioginę paskirtį, užtat išsaugojo visas savo grožybes: romantišką prieblandą, ištapytas kolonas, skliautus, įvairiaspalvius vitražus. Irane priimta valgyti sėdint ant grindų, ant kilimo, tam restorane skirti specialūs paklotai, tačiau svečiams maloniai bus pasiūlytas specialiai europiečiams laikomas staliukas.

Nėra daugiaaukščių
Širazas - vienas didžiausių Irano miestų, turintis daugiau nei milijoną gyventojų. Visų nuostabai, nei centrinėje dalyje, nei miesto pakraščiuose nėra daugiaaukščių iš stiklo ir betono. Visi nauji
statiniai puikiai pritampa šiame legendiniame mieste.

Administracinių pastatų ir biurų fasadai puošiami turkio spalvos čerpėmis ir persiškais raštais. Ir taip sumaniai, kad kartais neatskirsi, ar tai bankas, ar mečetė. Širazas gana švarus miestas, niekas lengva ranka, kaip Kaire ar Kalkutoje, neišmes šiukšlių į gatvę. Žinoma, ne taip švaru kaip operacinėje, bet dulkės gatvėse tik sustiprina įspūdį, jog esi neišpasakytai sename ir autentiškame mieste.

Pagal užsienio spaudą
„Laisvalaikio“ informacija