Pastaruoju metu vis dažniau atsigręžiame į praeitį. Mados kūrėjai savo kolekcijoms taiko praėjusių dešimtmečių stiliaus detales, vis didėja susidomėjimas istorija, senosiomis religijomis, tokiomis kaip induizmas, budizmas, pagonybė, itin perkamos tampa klasikų, gyvenusių dar praėjusiame dešimtmetyje, knygos, muzikos plokštelės. Ne išimtis ir architektūra. Nors akis rėžia nuolat statomi nauji dangoraižiai, dažnas nustebtų pamatęs, jog jų interjerą paįvairina nemažai senovę atspindinčių daiktų. O jie, kaip taisyklė, randami vis labiau populiarėjančiuose sendaikčių turguose, kuriuose galima įsigyti išties originalių, senoviškų ar net kolekcinių kūrinių. Neseniai Kaune, prekybos miestelyje „Urmas“, kiekvieną penktadienį pradėjęs veikti turgus išprovokavo ganėtinai plačią diskusiją apie galimybę pasinaudoti sendaikčiais formuojant individualų interjero dizainą. Svarbu pastebėti, jog tai kol kas vienintelė vieta Lietuvoje, kurios atstovai kryptingai siekia pagelbėti namų, barų, sodybų savininkams ieškant įvairiausių senovę menančių, interjerą pagyvinančių detalių.
Apie dabar populiarias būsto įrengimo madas, sendaikčių turguose randamų daiktų vertę ir galimus pavojus bandant juos įkomponuoti į interjerą, kalbamės su žinomu architektu Algimantu Kanču.
Kokios šiuo metu yra pagrindinės interjero dizaino tendencijos? Ar madingi antikvariniai, sendaikčių turguje randami kūriniai?
Pastaruoju metu labai populiarėja vadinamasis „miksas“, kai namuose derinami keli stiliai: dalis daiktų modernūs, itin šiuolaikiški, o dalis- antikvariniai. Pavyzdžiui, minimalistiniu stiliumi įrengtame name, kuriame gausu tokių medžiagų kaip stiklas ir plienas, labai stilingai atrodys sendinta kėdė ar lempa. Ypač ryški ši tendencija Olandijoje, Italijoje. Ten dažnai neutralioje, neperkrautoje, netgi tuštokoje erdvėje įkomponuojamas senoviškas kūrinys. Žinoma, viskas turi būti suderinta, reikia gerai apsvarstyti, ar pasirinkta detalė tinka prie bendro vaizdo.
O kaip vertintumėte Lietuvos sendaikčių turguose randamus daiktus? Ar apskritai galima tokiose prekyvietėse pasisemti idėjų interjero dizainui?
Šiaip tai apie aštuoniasdešimt procentų mūsų sendaikčių turguose randamų daiktų yra vežami iš Olandijos. Pavyzdžiui, baldai iš tikrųjų yra ne antikvariniai, o gaminti maždaug septintajame-aštuntajame dešimtmetyje. Naudojant tam tikrą techniką, jie sendinami, aplaužomi, trinami jų kampai. Tačiau kadangi dažniausiai šie baldai savaime jau yra gražūs, tai pasendinti jie priimami kaip senoviški, kolekciniai kūriniai. Tikrasis antikvaras yra itin retai randamas ir labai brangus. Pavyzdžiui, teko lankytis Belgijoje esančiame sendaikčių turguje. Jis užima panašų plotą kaip ir Kauno Laisvės alėja. Užtat šioje prekyvietėje galima rasti visko: nuo paprasčiausių varinių indų iki tikrai kolekcinių kūrinių.
Lietuvos sendaikčių turguose taip pat galima rasti labai vertingų daiktų. Čia turbūt reikėtų paminėti kūrinius, kurie mena dar Smetonos valdymo laikus. Šios prekės, tiesą sakant, yra netgi vertingesnės už olandiškus sendintus baldus.
Apskritai, tokiose prekyvietėse galima pasisemti nemažai idėjų interjero dizainui. Patys architektai gana dažnai apsilanko sendaikčių turguje ir neretai randa dėmesio vertų kūrinių.
O kaip neapsirikti ir nuspręsti, kuris kūrinys yra skoningas, o kuris – tiesiog kičas?
Nėra tokios tikslios ribos, nustatančios, kad viena prekė yra originali, o kita – visiškai neskoninga. Pats daiktas nėra nei gražus, nei negražus. Viskas priklauso nuo to, kur jis bus įkomponuotas. Reikia, kad kūrinys įsilietų į bendrą vaizdą, derėtų su kitomis interjero detalėmis.
Žinoma, kartais būna, kad pamatai ir supranti: „Šita kedė ar žibalinė lempa tikrai nuostabi“. Visgi dažniausiai tenka ilgokai paieškoti, kol rasi į kuriamą erdvę darniai įsiliesiančio daikto.
Ar turėtų žmonės pasikliauti savo skoniu ir įsirenginėti namus be specialisto pagalbos? Ar ne per daug pavojinga kurti interjerą iš sendaikčių turguje rastų daiktų?
Kai kurie žmonės išties jaučia, kas tinka kuriant savo namus, o kas netinka. Jie moka puikiai suderinti kelis stilius, o įsigiję sendaikčių turguje kūrinį, be problemų papildo juo savo aplinką, taip sukurdami skoningą interjerą. Tačiau šis sugebėjimas turbūt yra įgimtas ir pasitaiko ne taip jau dažnai. Todėl kartais, nepaklausius specialistų patarimų, namų aplinka labiau primena chaosą negu kelių stilių derinį. Kartais tereikia vienos senoviškos detalės, vieno akcento, kad visas interjeras atrodytų užbaigtas. O nepagalvojęs žmogus įsigyja daug antikvarinių kūrinių ir taip suardo visą harmoniją.
Geriausia namus įsirenginėti arba kruopščiai derinant kelis stilius, kaip dabar labai madinga, arba visą interjerą kurti vien iš antikvarinių daiktų, kas labiausiai tinka kaimo sodybai, kavinei ar senam namui. Apskritai, reikia turėti omenyje, jog visad aplinkoje turi būti vienas pagrindinis akcentas, mūsų, architektų, vadinamasis „vedantis“ dalykas.
Dėkojame Jums už išsakytas mintis.
Nuo šiol Kaune, prekybos miestelyje „URMAS“, kiekvieną penktadienį prie raudonojo pasažo jūsų laukia sendaikčių turgaus prekeiviai. Vadovaudamiesi šūkiu: „netradicinės idėjos namų, sodybos, baro interjerui“ prekeiviai suteiks galimybę kauniečiams ir miesto svečiams įsigyti autentiškų, unikalių, senovinių daiktų. Beje, lankytojai galės ne tik nusipirkti, bet ir parduoti patys. Tokia praktika perimta iš daug seniau veikiančių Europos sendaikčių turgų.
