Sardinija vilioja nuostabia gamta, jūrų gėrybėmis ir vynu (svetur)

Sardinija didžiuojasi nuostabiais paplūdimiais, konkuruoja su turtuolių pamėgtais Europos kurortais, o jos virtuvės meistrai ir vyndariai turi ką pasiūlyti net daug ko mačiusiems išlepintiems vartotojams.

Sardinijos istorija išties turtinga – sala priklausė finikiečiams, graikams, senovės Romai, Bizantijai, arabams, Ispanijai, Austrijai, kol susidarė Sardinijos karalystė, 1861 m. tapusi susivienijusios Italijos dalimi. Sardinija pagrįstai didžiuojasi net 1800 km ilgio jūros pakrante, įskaitant garsiuosius 55 km besidriekiančius Kosta Smeraldos smėlio paplūdimius salos šiaurėje. Čia XX a. 7-ajame dešimtmetyje prasidėjo statybos ir pamažu prie paplūdimių iškilo daugybė prabangių viešbučių, vilų, kuriuose kambario kaina nenusileidžia, o kartais lenkia Kanų bei Nicos kainas. Saloje vienas po kito dygsta golfo ir teniso laukai. Neseniai modernizuotas Olbijos oro uostas vasaros metu vos spėja aptarnauti lainerius iš Italijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Didžiosios Britanijos, Austrijos, kitų šalių ir privačius turtingų klientų lėktuvus. Jų dydis įvairus – nuo žvilgančių septynviečių „Bambardier Learjet“, iki prabangiai įrengtų „Boeing 737“ arba „Airbus A320“. Leistųsi gal ir dar didesni lėktuvai, tačiau kilimo takas per trumpas. Skaičiuojama, kad oro uoste išsirikiavusių lėktuvų kaina dažnai siekia ne mažiau nei 1 milijardą JAV dolerių. Olbijos jūrų uostas taip pat pilnas vėjo plazdenamų burių. Kalbama, kad neturint 70 metrų ilgio jachtos, čia neverta net rodytis.

Smėlėti paplūdimiai, krištolo skaidrumo jūra, skalaujanti pakrantės smėlį arba uolėtą pakrantę, kasmet nuvilioja vis daugiau poilsiautojų iš Prancūzijos Cōte d‘Azur. Apartamentai, kainuojantys daugiau nei 1000 JAV dolerių už naktį, dažnai būna užsakyti keliems mėnesiams į priekį. „Porto Cervo“ viešbutyje mėgsta apsistoti Saudo Arabijos princai. Bet nebūtina būti milijardieriumi, kad galėtumėte patirti visus salos teikiamus malonumus. Su naro kostiumu galima pasinerti į nuostabų jūros vandenį tiesiai iš paplūdimio, uolomis apsuptos įlankos arba iš valties nerti į vieną iš kelių šimtų užutekių. Skaidrumu vanduo prie Sardinijos krantų prilygsta Karibų saloms. Kadangi sala priklauso Italijai, čia galima mėgautis puikiu vietiniu maistu ir vynu, o nebrangią nakvynę rasti paprastuose svečių namuose arba apsistoti pas vietinius gyventojus.

Teigiami pokyčiai
Salos virtuvėje dominuoja jūrų gėrybės. Viskas šviežia, čia nerasite šaldytų produktų. Kardžuvės dažnai kepamos ant grotelių, keptuvėje arba tiekiamos su patiekalais iš makaronų. Ėrienos patiekalai – salos virėjų pasididžiavimas. Prie skanaus maisto paieškokime vynų. Juolab kad Lietuvoje neseniai lankėsi dvi vyndarių delegacijos iš Sardinijos. Salos vyndariai, anksčiau gaminę daug pigaus vyno, XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo investuoti į gamybos įrangą, vynmedžius ir ėmė mažinti gaminamo vyno kiekius. Šis procesas tebesitęsia iki šiol. Teigiamais pokyčiais pasižymėjo ir degustuoti vynai – tarp jų ir labai paprasti, kasdieniai vynai, ir išties nuostabūs „perliukai“, kurie papuoštų kiekvieno vyno gurmano stalą. Ragautų vynų kainos Italijos parduotuvėse svyruoja nuo 5 iki 50 EUR.

Tipiškiausia vietinė baltoji vynuogių veislė, auganti Sardinijoje – 'Vermentino'. Vyno kokybė labai priklauso nuo gamintojo – jis gali būti ir labai paprastas, o štai „Cantina Trexenta Donna Leonora Vermentino di Sardegna DOC 2005“ išsiskyrė maloniu tropinių vaisių ir pievų gėlių aromatu. Skonis gerai subalansuotas, jaučiama vynuogių, citrusinių vaisių ir medaus gaida. Vienas geriausių ragautų 'Vermentino' vynuogių vynų pasirodė „Argiolas Is Argiolas Vermentino di Sardegna DOC 2005“. Puikus pievų gėlių, tropinių vaisių (persikų, ananasų, bananų), melionų, mineralų ir kriaušių aromatas. Skonis tirštas, aliejingas, su vynuogių ir nektarinų gaidomis, pereinančiomis į ilgą poskonį.

Kai kurie Sardinijos vyndariai nevengia naujovių, eksperimentuoja su vynuogių veislėmis, augančiomis Pjemonte ir Toskanoje. Vienas tokių tikrai pavykusių eksperimentų – „Cantina Sociale Gallura Dolmen IGT 2003“. Vynas pagamintas iš 'Nebbiolo' vynuogių, primaišant šiek tiek 'Sangiovese', brandintas ąžuolo statinėse. Malonus miško uogų, kavos, odos, saldymedžio, vanilės ir prieskonių aromatas. Skonis puikiai subalansuotas, su gerai integruotais taninais. 'Cannonau' raudonąją vynuogę kai kurie vyndariai bandė pristatyti kaip Sardinijos vietinę vynuogių veislę, tačiau kiti neslėpė, kad taip čia vadinama visiems gerai žinoma 'Grenache'. Kad ir kaip ten būtų, aišku tai, jog šios vynuogės saloje pritapo, o geras vyndarys iš jų gali padaryti puikų vyną. Štai „Argiolas Costera Cannonau di Sardegna DOC 2004“ pasirodė tikrai neprastas. Aromatas paįvairintas susipinančių tamsių vaisių, gvazdikėlių, šaltalankio ir mėlynių tonų. Subalansuotas skonis leidžia pajusti miško uogas ir dūmą. Gerai „suvyniotas“ vynas, turintis brandinimo potencialą dar kokiems trejiems metams.

„Argiolas Korem Isola dei Nuraghi IGT 2003“ kvepia Naujojo pasaulio vynu: juntamos gervuogių, mėlynių, aviečių, pipiriukų natos. Geras balansas, miško uogų, šokolado potėpiai gomuryje, saldus poskonis. Vynas padarytas iš 'Bovale Sardo', 'Carignano', 'Cannonau' vynuogių. O štai „Argiolas Turriga Isola dei Nuraghi IGT 2001“ – tikras netikėtumas. Sudėtingas konditerijos, miško, šokolado ir prieskonių aromatas. Skonis šilkinis, su vanilės, šokolado, gervuogių ir kavos užuominomis. Ilgas poskonis. Puikus potencialas, leidžiantis vyną pabrandinti rūsyje dar bent penketą metų. Vynas pagamintas iš 'Cannonau', 'Carignano', 'Bovale Sardo' ir 'Malvasia Nera' vynuogių. Nepraeikite ir pro raudonuosius Sardinijos vynus, pagamintus iš 'Nuragus' ir 'Monica' veislių. Vienas vyndarys iš 'Monica' vynuogių pagamintą vyną žadėjo siųsti Bilui Klintonui, bet vėliau, atrodo, persigalvojo...

Laimonas Gryva
„Verslo žinios“, 2006 08 25
interneto archyvo nuotrauka
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>