Saldus kaip medus...

Medus – tai saldi medžiaga, bičių pagaminta iš nektaringųjų augalų nektaro ir saldžiųjų išskyrų. Medus yra labai vertingas žmogaus mitybos produktas. Medaus cheminė sudėtis gana sudėtinga. Medus galutinai subręsta koriuose, kur formuojasi jo aromatas.

Meduje daugiausia yra angliavandenių: mono ir disacharidų – 74,8 proc., krakmolo bei kitų polisacharidų – 5,5 proc. Angliavandenių sudėtis priklauso nuo medaus brandos, bet dominuoja fruktozė ir gliukozė. Baltymų meduje nedaug (apie 0,8 proc.). Dėl baltymų medus darosi drumstas, blausus, pilstant putoja. Daugiau baltymų yra lipčiaus meduje. Tamsesniame meduje yra daugiau aminorūgščių.

Meduje yra ir organinių rūgščių, obuolių, citrinos, vyno, ir kt. Medus pagal makroelementų ir mikroelementų įvairumą pranoksta kitus produktus. Jame yra įvairių vitaminų: B1, B2, B6, PP, C, A, E. Medaus energinė vertė – 314 kcal /100 gr. Šių medžiagų kiekis ir medaus aromatas priklauso nuo nektaringųjų augalų rūšies ir klimato sąlygų, kuriose šie augalai auga, spalva priklauso nuo geležies, karotino, chlorofilo kiekio nektare. Natūralus medus klasifikuojamas pagal keletą požymių. Pagal botaninę kilmę bičių medus būna nektaro, lipčiaus ir mišrus.

Nektaro medus gali būti monoflorinis, kai bitės renka tik vienos rūšies žydinčių augalų nektarą, ir poliflorinis arba nektaro mišinys (pvz., pievų, kalnų medus). Monoflorinis medus yra akacijų, liepų, dobilų, grikių kiaulpienių, aviečių, grikių, rapsų, viržių, mažiau – kaštonų, obelų, saulėgrąžų, facelijų ir kitų augalų monoflorinis medus. Monoflorinis medus kvapnesnis (pvz., liepų).

Medus – labai maistingas produktas. Organizmas jį lengvai pasisavina. Medus turi ir vertingų gydomųjų savybių. Jis stiprina organizmą, slopina uždegimą, malšina skausmą, mažina organizmo jautrumą, lengvina atsikosėjimą, laisvina vidurius, slopina mikrobų dauginimąsi. Medų pravartu vartoti vietoj cukraus, bet suvartoti per parą galima ne daugiau kaip 100 g.

Ypatingai medus turtingas mineralinėmis druskomis ir mikroelementais (kalciu, kaliu, natriu, magniu, geležimi, fosforu, siera, jodu ir kt.). Tamsusis medus yra turtingesnis mineralinėmis druskomis, nors skanesnis yra šviesusis medus.

Medus laikomas sandariai uždarytuose, švariuose, sausuose induose, apsaugotuose nuo nuodingųjų, dulkančių ir kvapus skleidžiančių medžiagą. Patalpose turi būti ne aukštesnė kaip 20 ºC temperatūra. Medaus laikymo garantijos laikas žemesnėje kaip 20 ºC temperatūroje yra 6 mėnesiai.

Medaus rūšių įvairovė

Kiaulpienių medus būna aukso geltonumo, kartokas, labai kvapnus. Rekomenduojamas nuo skausmo ir kvėpavimo takų uždegimo.

Dobilų (baltųjų, raudonųjų, rausvųjų) medus – šviesiai geltonos spalvos, susikristalizavęs beveik baltas, švelnaus, malonaus skonio. Šis medus dažniausiai vartojamas ne tik kaip vaistas, bet ir kaip dietinis produktas, nes turi mažai priemaišų.

Liepų medus – šviesiai geltonas, labai malonaus liepų žiedų kvapo. Mažina uždegimą, švelnina kosulį. Vartojamas nuo slogos, gerklės skausmo, anginos, gerklų uždegimo, bronchito, bronchinės astmos, kepenų bei inkstų ligų (kaip širdį stiprinanti priemonė), nuo nudegimų, taip pat pūliuojančioms žaizdoms valyti.

Grikių medus – tamsiai geltonas su rusvu ar rausvu atspalviu, aštraus skonio bei kvapo. Turi gana daug geležies ir baltymų, todėl rekomenduojamas nuo mažakraujystės, kraujagyslių trapumo.

Rapsų medus susikristalizavęs tampa beveik baltas ir iš pažiūros primena taukus. Jo kvapas švelnus, vos juntamas.

Viržių medus – tamsiai geltonas su rusvu arba rausvoku atspalviu, neryškaus kvapo, kartoko skonio. Labai tirštas. Turi daug mineralinių medžiagų. 

Lipčiaus medus – miško medus. Lietuviai bitininkai nuo seno jį vadina lipčiumi. Jis būna tamsus, nes sunešamas iš augalų lapų, spyglių išskirto skysčio. Šis medus yra klampus, tamsus, tąsus, saldumu panašus į nektaro medų. Lipčių medui būdingas savitas aromatas, kartokas arba rūgštokas prieskonis. Lipčiaus medus nuo nektaro skiriasi chemine sudėtimi ir kai kuriomis savybėmis.

Meniu.lt informacija