Padavėjos įteikta vizitinė kortelė patvirtino, jog laukiama kiek kitokių svečių - čia užsukti masinama gyva muzika ir šokiais.
Antakalnio rajone įsikūrusi kavinė tiek dėl interjero, tiek dėl kainų pretenduoja į solidesnės publikos dėmesį. Apie tai įspėja ir lentelė prie durų – svečiai su sportine apranga čia nepageidaujami. Tačiau aptarti verslo reikalų, kai staliukai taip arti vienas kito ir šalia sėdi temperamentingi kaimynai, tikrai nėra patogu. Su pašnekove pasigedome ir vietų nerūkantiesiems.
Padėtį gelbėjo maloni ir šneki padavėja. Ji papasakojo, jog tokią pačią kavinę galime rasti ir Sankt Peterburge. Mat šios kavinės šeimininkė turi daug sentimentų miestui ir ten esančiai kavinei, taigi nusprendė turėti jos kopiją Lietuvoje.
Krėslai - iš „ Dvylikos kėdžių“
Anot padavėjos, viskas čia analogiška kaip Sankt Peterburge: indai, baldai, valgiaraštis, interjeras.
„Daže maju suknelė privezli ottuda“, – linksmai mirkteli ji.
Po tokių kalbų į viską pradedame žiūrėti kiek kitaip – linkčiojam galvomis, jog tikrai jaučiamės tarsi Sankt Peterburge (iliuzija dėl įkaušusių ir garsiai diskutuojančių prie gretimo stalo rusakalbių kaimynų tikrai buvo stipri). Atidžiau stebeilijamės į „auksu“ siuvinėtas staltieses, ant palangių išdėliotus burlaivių modelius. O krėslai, pasirodo, besą tokie pat, kaip tie, apie kuriuos sukasi visas kino filmo „Dvylika kėdžių“ veiksmas.
Vis dėlto lobio, skirtingai nei kino filmo herojai, nusprendžiame ieškoti ne kėdėse, o valgiaraštyje.
Publika neplūsta
Deja (o gal ir – laimei) degtinės į stiklines čia nepilsto, gyvos rusiškos muzikos neišgirdome. Padavėja paaiškina, jog tam, kad muzikantai „išeitų į sceną“, jiems reikia daugiau publikos. O jos, palyginti su tuo, kiek lankydavosi prieš renovuojant kavinę, ypač darbo dienomis, gerokai sumažėjo.
„Gal dėl to, kad patiekalų kainas kilstelėjome kokiais 2 Lt“, – atsidūsta ji.
Padavėja apgailestauja ir dėl to, jog, sumažėjus svečių, teko iš valgiaraščio išbraukti rusiškus mielinius pyragus, mat jie skanūs tik švieži, o mažų kiekių kepti neapsimoka (užbėgant už akių galima patvirtinti, jog, nors kavinės apyvarta ir nedidelė, viskas, ko ragavome, buvo tikrai šviežia).
Meniu pagal Šarikovą
Pirmame meniu puslapyje kviečiama pasinaudoti ypatingu pasiūlymu – išbandyti 17 Lt kainuojantį „Rusišką suvenyrą“ (sterkų žuvienė, pyragėliai su žuvų įdaru, raugintais agurkėliais ir degtinėle).
Mes vis dėlto nusprendžiame įlįsti į tą „bolševikų nepribaigtų dvarininkų kailį (taip vienas iš Michailo Bulgakovo personažų „Šuns širdyje“ pavadino tuos, kurie valgant pradeda „operuoti“ šaltais užkandžiais ir sriuba, ko nedaro save gerbiantis žmogus) ir išbandyti salotas „Ermitažas“ (16,95 Lt - avokadai, kiaušiniai, vėžių uodegėlės, raudonieji ikrai, padažas) ir „Buženina s chrenom“ (kumpis su krienais 6,95 Lt). Nenusiviliame – viskas puikiai dera ir skanu.
Tiesa, čia siūlomų šaltų užkandžių asortimentas turbūt nenuviltų ir paties Šarikovo – raugintų kopūstų salotos „Širdelė“ (3,95 Lt), rauginti agurkai (3,15 Lt).
Barščių sriubą valgiaraštyje rekomenduojama vartoti pagal rusų liaudies patarlės reikalavimą: „amžiais gali negerti, bet prie barščių – išlenk taurelę“.
„Užsigėrimui“ degtinėlės čia galima rinktis iš 15 rūšių (50 ml nuo 3,50 iki 9 Lt), gausu ir rusiškais skambiais pavadinimais pavadintų kokteilių. Padavėja perspėja, jog pastarieji skirti „didesnių alkoholio promilių“ mėgėjams. Geriausiai, matyt, jos žodžius iliustruotų 7 Lt kainuojantis „Jorch“ kokteilis (degtinės ir alaus mišinys).
Ragauta šiupininė sriuba pašnekovės buvo įvertinta teigiamai – kiek švelnesnė ir iš daugiau produktų nei įprasta. Ją nudžiugino ir tiesiai iš orkaitės metaliniame indelyje patiektas „Rusiškas žuvies kepsnys“ (12,95 Lt) – anot, jos tokį kepsnį buvo valgiusi jau prieš kokį 15 m. „Neringos“ kavinėje. Mano skanauti blyneliai su raudonaisiais ikrais (29,95 Lt) subtilumu nenusileido prancūziškiems krepams.
Abi su pašnekove vieningai sutarėme, jog rusų virtuvė mūsų nenustebino – viskas gana įprasta ir pažįstama. Bet skanu.
Jolanta Malinauskienė
„VŽ Nr. 215, Savaitgalis nr. 44“
