Provincijos švyturiai (4)

Iš pirmo žvilgsnio Vilniaus rajone esantis Arvydų – Bezdonių dvaras, plačiau žinomas „Villa Mindoza“ pavadinimu, yra vienas tų, kurių teritorinis vientisumas yra labiausiai nukentėjęs. Klasicizmo ir pseudogotikos bruožų turintį vyšninės spalvos pastatą iš visų pusių supa pramoniniai ir gyvenamieji statiniai, ir tik vidaus kieme atsiskleidžia jaukiai sutvarkyta erdvė su laiptų anfilada, baseinu, dekoratyviniais krūmais ir antrame plane besidriekiančia vandens saugykla. Restauracijos metu dabartinis pastato savininkas, žinomas pramogų pasaulio veikėjas Mindaugo Vosylius, rėmėsi ne tiek menkai išlikusiais interjero aprašais, kiek savais istorinių filmų scenografija paremtais vaizdiniais. Dvaro pagrindinio (ir vienintelio) statinio patalpose gausu ne tik antikvarinių baldų, bet ir taikliai parinktų romantiškų detaliu – šviestuvų, žvakidžių, dekoratyvinių skulptūrų, lėkščių, kilimų ir veidrodžių. Sodrios vyšninės spalvos sienų fone visi šie daiktai atrodo dar įtaigiau; dėl šilto kolorito interjeras labiau primena Viduržemio jūros regioną, nei Lietuvą.

Kaip ir daugelyje mažesnių dvarelių, čia nėra pastoviai veikiančio restorano, tačiau yra puikiai įrengta nedidelė virtuvė ir erdvus valgomasis. Pietietišką koloritą pabrėžia ispaniško tipo margai dekoruotos plytelės, panaudotos krosnies apdailai, netaisyklingos formos terakotos plokštės ant grindų, taip pat gausybė kalto metalo ir glazūruotos keramikos aksesuarų. Valgomajame akį traukia didžiulis stačiakampis stalas ir keletas pabrėžtinai grubių komodų. Aišku, „Villa Mindoza“ nepretenduoja į riterių pilies vaidmenį, tačiau grindų, sienų, baldų paviršių grubumas puikiai kontrastuoja su detalių bei aksesuarų subtilumu ir reprezentacinį interjerą paverčia jaukia, bet neįpareigojančia „gyvenimo teatro“ scena, kuri skatina kiekvieną lankytoją atlikti tam tikrą vaidmenį.

Dvaro sodyba neprivalo turėti gilių istorinių šaknų. Pavyzdžiui, Kauno rajone (Lapėse) esančio Šatijų dvaro pagrindinis pastatas yra pastatytas tik XIX a. pabaigoje – 1889 m. Drūtas vienaaukštis raudonų plytų pastatas yra tipiškas stambios žemės ūkio įmonės centras, aplink kurį spiečiasi ūkiniai pastatai. Nežiūrint to, greta pastato atsirado vietos gėlynams, o už statinio, gražiame upelio vingyje , išsidriekė nedidelis parkas. Kol kas bendrasis landšafto tvarkymo būdas primena Belmonto rūmų pseudoistorines improvizacijas, tačiau, pasak savininko Sauliaus Bittinso, artimiausiu laiku autentiškos aplinkos atkūrimui bus skirta kur kas daugiau dėmesio.

Pagrindinis dvaro statinys, pirmųjų savininkų vadintas rūmais, neturi aiškių stilistinių bruožų ir primena ūkinės paskirties pastatą. Jo fasadą skaido platūs vitrininiai II a. gyvenamųjų kambarių langai, nelabai pritinkantys tikram architektūros paminklui. Pastato interjerą teko kurti „nuo nulio“: darbštieji kolūkiečiai savo laiku išgrobstė visas autentiškas detales ir net glazūruotų plytelių krosnis. Šiandien interjere jaučiama utilitarinė pakraipa: tamsinto medžio kesonines lubas papildo „naujalietuviškos“ gipso kartono improvizacijos, o plytines sienas kur ne kur dengiantis tinkas dekoruotas neapibrėžtais augaliniais motyvais. Vieningo stiliaus modernūs baldai ir harmoningai suderintas apšvietimas paverčia interjerą jaukia ir funkcionalia erdve, tačiau istorinių užuominų čia visgi trūksta. Skirtingai nuo kitų dvarų, antrajame aukšte įrengiant gyvenamąsias erdves buvo išvis atsisakyta istorinės stilistikos – kambariai primena vidutinio lygio šiuolaikinį motelį. Kai kuriuose Kauno viešbučiuose, pavyzdžiui, „Daugirde“, istorinių aliuzijų ir detalių aptinkame kur kas daugiau. Bet galbūt dvaro privalumai šiuo atveju pasireiškia ne tiek stiliaus nuoseklumu, kiek komfortiškos uždaros erdvės nutolimu nuo miesto triukšmo ir svetimų akių.

Apibrėžtą funkcijų ratą turintys ir teisingai eksploatuojami dvarų ansambliai pritraukia vis daugiau lankytojų. Gaunamas pelnas, valstybės ir Europos S ąjungos parama leidžia pradėti vis naujų objektų atkūrimą bei pertvarkymą. Galbūt jau šią vasarą pamiršę Kernavę bei Trakus miestelėnai ne tik veršis į Norviliškes ar Taujėnus, bet atras ir daugelį naujų provincijos įžymybių.

Audrius Vyšniauskas
„Villa Mindoza“ archyvo nuotraukos
Leidinio „Restoranų verslas“ informacija