Kai kalba pakrypsta apie aukščiausios rūšies šampanus, visi, pasirodo, turi savo mėgstamiausią putojantį gėrimą. Visi - tai galintieji gerti aukščiausios rūšies gėrimus tiek dažnai, kad turėtų apie juos savo nuomonę. Štai anglų rašytojas Janas Flemingas (1909-1964), padovanojęs pasauliui agentą 007 Džeimsą Bondą, labiausiai mėgo Taittingerio „Comtes de Champagne“. Šių laikų britų rašytojas Kenas Follettas, visame pasaulyje milijoniniais tiražais parduodamų bestselerių autorius (į lietuvių kalbą išversti jo romanai „Nulio zona“, „Raktas į Rebeką“), ištikimas „Veuve Clicquot La Grande Dame Rose“ ir „Salon“. Eltonas Johnas svečius paprastai vaišina Perrier Jouet namų „Belle Epoque“, Naomi Campbell dievina gamintojo Louiso Roedererio šamapaną „Cristal“. Marilyn Monroe, pasakojama, negalėjo atsispirti „Dom Perignon“ namų šampanui, kaip, beje, ir Georgeas Clooney bei Pierce Brosnanas.
Daugeliu atžvilgių prestižiškiausias šampanas cuvee yra pagrindinis švenčių gėrimas ir socialinis reiškinys: jo burbuliukai reiškia ne tik gėrimo kokybę, bet ir jį geriančiojo įvaizdį, padedantį jam sublizgėti visuomenėje. Taurė rankose su cuvee šampanu liudija daug teigiamų asmenybės bruožų - tai žavesys, hedonizmas, prabanga, rafinuotumas ir statusas.
„Tai tobula šampano išraiška“, – sako „Veuve Clicquot“ namų vyndarys Fredericas Panaiotis. „Cuvee taiko tiesiai į žmones, turinčius skonį ir pinigų.“ Arba – be skonio, bet turinčius pinigų, priduria „Financial Times“ priedas „How to spend it“.
Mitai apie šampano vonias
Atėjus vakarėlių sezonui, pradeda pokšėti šampano, ypač trijų prestižiškiausių cuvee („Dom Perignon“, „Krug“ ir „Cristal“), kamščiai. Kaip visada tokiais atvejais, ironizuoja „How to spend it“, fotografai ir gandų skyrelių redaktoriai neturi laisvos minutės: reikia patikrinti visus gandus ir mitus, susijusius su šampanu ir įžymybėmis. Štai istorija apie Kate Moss ir Johnny Deppą, besimaudančius „Bollinger“ šampano vonioje „The Portobello“ viešbutyje, yra daugiau mitas nei tikrovė. Tą patį galima pasakyti ir apie George'o Clooney surengtą pasilinksminimą Monake, kurio metu neva už 100.000 GBP buvo išgerta „Dom Perignon“ šampano. Bet kam tai rūpi, kai nedidelėje dėžutėje sykiu su šampanu įsigyji ir didžiulę dozę džiaugsmo.
Žinoma, šampaną geria ne vien ant podiumų karaliaujantys modeliai ar kino žvaigždės. De luxe klasės šampanas pilstomas visur: elito vestuvėse, gimtadienių puotose ar klestinčių įmonių šventėse, madinguose klubuose abipus Atlanto. Šampanas tapo įperkamas ir žymiai dažniau vartojamas kasdien - netgi kalbant apie aukščiausios klasės cuvee. Pasak „Taittinger“ šampano gamybos namų atstovo, dabar prestižinio šampano „gali įsigyti daug daugiau žmonių, nesvarbu, ar jie nori paragauti prabangaus gyvenimo skonio, ar tik įrodyti, kad ir jie gali tai įpirkti“.
Nepaisant to, kad dabar prestižinio šampano galima įsigyti visur, jis tesudaro vos 2% viso šampano, pagaminamo Šampanės regione, Reimso ir Epernė (Epernay) regionuose Prancūzijoje. Tačiau Italijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV, kurios sudaro pagrindinę šampano rinką, iš viso importuoto šampano būtent prestižinio cuvee perkama daugiausia. Japonijoje kas ketvirtas parduodamas šampano butelis yra tete de cuvee.
Pagrindinė problema, su kuria šiuo metu susiduria šampano namai „Grandes Marques“, yra ne išlaikyti ir padidinti pardavimų apimtį, bet padidinti prekės vertę.
„Aš norėčiau gaminti daugiau, bet negaliu“, – sako Richardas Geoffroy, talentingasis „Dom Perignon“ namų gamybos šefas. Gal laikui bėgant tai supras ir LVMH koncerno vadovai, kuriam, be „Dom Perignon“, priklauso „Veuve Clicquot“, „Moet&Chandon“, „Krug“ šampano prekiniai ženklai.
Viena iš priežasčių gaminti „Dom Perignon“, sako „How to spend it“, yra neįtikėtinas pelnas. Problema, su kuria susiduria aukščiausios klasės šampano gamintojai, yra A klasės gamybos regionų ir grand cru vynuogynų, tiekiančių pagrindines žaliavas aukščiausios klasės šampano gamintojams, kontrolė.
Kartu pastebimas (netgi akivaizdžiau nei kokybė) kitas dalykas – palaikomos aukštos prestižinių cuvee kainos. Štai „Roederer“ namai per metus parduoda ne daugiau kaip 400.000 garsiųjų permatomo stiklo „Cristal“ butelių su auksine etikete. Gaminant aukščiausios kokybės gėrimus, kuriais pasaulis niekaip negali pasisotinti ir vis reikalauja dar, nuolatos reikia galvoti apie prekių perskirstymą. Tuo tarpu „Dom Perignon“ nepraneša, kiek butelių pagamina, net p. Geoffroy apsimeta nenorintis žinoti tikslaus produkcijos skaičiaus. Šioje industrijoje besisukantieji skaičiuoja, jog „Dom Perignon“ pagamina nuo 2 mln. iki 3 mln. butelių per metus. Kam tos paslaptys?
„Tai – „Dom Perignon“ noras išlaikyti boutique ženklą“,– šnabždasi konkurentai.
Kai kurie prabangūs šampanai, tokie kaip sunkusis „Gratien“, egzotiškasis „Cuvee Paradis“, ypač elegantiškas „Lanson Noble Cuvee“ ar „Pol Roger“ namų ilgai gyvuojantis „Sir Winston Churchill Cuvee“ tikrai yra boutique prekės ir žinomi tik mėgėjams. Kiti į šį sąrašą dar įtraukia „Dom Ruinart“ gamintojo nepakankamai įvertintą „Blanc de Blancs“, kurio pagaminama tik 10.000 dėžių, bei rafinuotąjį „Salon Cotes des Blancs“ (iš vieno derliaus pagaminama 6.000-10.000 dėžių po 6 butelius).
„Philipponnat“ įmonė legendinio „Clos des Goisses“ šampano pagamina 3.600 butelių. „Bollinger“ išskirtinio „Vieilles Vignes Francaises“, gaminamo beveik vien iš „Pinot Noir“ ir brandinamo mažose ąžuolo statinėse, išpilsto tik 3.000 butelių.
Kova dėl kokybės
Mažai kas nesutinka, jog geriausio vyno kokybė pranoksta standartinius aukštos kokybės vyno reikalavimus.
„Gaminant „Veuve Clicquot La Grande Dame“ tai yra paprasta. Mes atsirenkame geriausius vynus, pagamintus iš geriausių vynuogynų geriausio derliaus metais“, - sako Panaiotis. Tačiau kad ir kaip jis koketuotų, išlaikyti tokius aukštus standartus pasiseka ne kiekvienam prestižiniam cuvee.
„Rinka labai konkurencinga, o pirkėjai - reiklūs. Taigi turime nežmoniškai stengtis“, - sako p. Geoffroy. Kaip ir visi geriausi liukso klasės cuvee, „Dom Perignon“ turi savo išskirtinį stilių, kuris išlieka aiškiai atpažįstamas kiekvienais metais.
„Bet kiekvieną kartą turiu pergalvoti, koks santykis tarp būsimo vyno ir esamo derliaus, – sako p. Geoffroy. – Sudedamosios maišomo vyno dalys įvairuoja pastebimai, taigi jokios formulės nėra. Reikia kruopščiai derinti mišinio dalis, kad būtų pasiektas balansas, struktūra, rafinuotumas ir tekstūra, atspindinti „Dom Perignon“ namų veidą“. Bet kuris, kam teko ragauti prabangaus ir neseniai pasirodžiusio rinkoje 1996-ųjų šampano, supras, apie ką šneka p. Geoffroy.
Kaip orkestruotė
Šampano istorijoje, panašu, didžiulį darbą bus nuveikęs Henry Krugas, atlikdamas neįtikėtinai meistrišką ir komplikuotą maišymo procesą, kuris vyksta „orkestruojant“ Krugo „Grand Cuvee“ šampanus - vintage, rose ir „Clos du Mensil“.
„Kasmet aš turiu sukurti vyną, kuris po šešerių metų turės būti lygiai toks pats kaip „Grande Cuvee“, - pasakoja itin smulkmeniškas p. Henris. – Ir kiekvieną kartą vyno komponentai būna visiškai skirtingi, palyginti su praėjusiais metais gamintojo vyno sudėtimi".
Be jokios abejonės, tai paaiškina, kodėl p. Henrio brolis p. Remis taip širsta, kai žmonės šį vyną pavadina „varganu ir neišlaikytu vynu“.
„Šlykštu, kai šitaip kalbama apie „Grand Cuvee“, tai įžeidimas, - tūžta jis. - Kai sumaišai 50 skirtingų vynų iš 25 skirtingų kaimelių ir daugiau nei 12 vynuogių rūšių ir iš mišinio gamini nuostabiausią šampaną, tai kvaila ir juokinga vadinti jį prastu“.
„Perrier-Jouet“ namai, gaminantieji cuvee de prestige šampaną „Belle Epoque“, išpilstytą į lengvai atpažįstamus art nouveau stiliaus butelius, sulaukė kritikos už tai, jog daugiau dėmesio skiria buteliui ir jo dizainui, o ne to butelio turiniui. Tačiau šampano ekspertui Tomui Stevensonui taip neatrodo. „Kiekvienas, kuris sekė šių cuvee raidą, pastebės, kad tai - netiesa. Retas kuris kitas cuvee turi tokią stiliaus darną, kurią „Belle Epoque“ gamintojai „įspaudžia“ į kiekvieną vyną“, - sako ekspertas.
Natūralu, kad kritikai, ekspertai ir pan. iš šampano gamintojų tikisi, jog šie gamins aukštos kokybės ir prestižinius cuvee. Bet ko tikimės mes? Reikia pripažinti, jog yra vartotojų, sugebančų neįtikėtinai puikiai „suporuoti“ gėrimus su patiekalais, teikia jiems didžiausią pagarbą ir lengvai gali atskirti „Grande Dame“ nuo „Grand Siecle“. Kita dalis, tiksliau, daugelis vartotojų, gėrimui, kurį geria, jaučia tik mažytę pagarbą arba išvis jokios. Jiems svarbiausia, kad gėrimas būtų pakankamai šaltas, putojantis ir brangus, nes tai madinga.
Negi tai neerzina tų alchemikų, kurių stulbinami kūriniai yra akimirksniu išmaukiami? „Oficialus“ atsakymas į tai yra linksmas, pasaulyje žinomas posakis „Pas du tout“ (liet.- visai ne).
„Kai kuriems žmonėms tai yra prestižas, – diplomatiškai pažymi p. Geoffroyj. – Bet man tai nekelia rūpesčių, gerbiu tokį pasirinkimą. Aš negaliu valdyti mūsų vartotojų. Be to, reikia prisiminti, jog šampanas skirtas šventėms ir suteikia gyvenimui džiaugsmo. Rimta veido išraiška jam netinka.“
Panašiai kalba ir Remis Krugas. „Negali kontruoliuoti visko ir nuspręsti, kas gers tavo pagamintą vyną. Aš neturiu jokių moralinių nuostatų dėl to, kas, kur ir kada gers mano šampaną. Tik žinau, kad „Krug“ mėgėjai yra nepriklausomi žmonės, kurie patys renkasi ir žino, ko nori.“
Šampanas - žvaigždė
O kaip „Cristal“ spindesys? Prieš 10 m. tai buvo diskretiškas, prestižinis cuvee, kurio taurę rankose dažniausiai laikė turtingo elito atsotvai. XX amžiui baigiantis jis įgavo „būtino turėti“ statusą ir tapo Niujorko repo žvaigždžių aksesuaru. „Cristal“ pavadinimas ėmė šmėžuoti muzikiniuose videoklipuose, popscenose ir netgi dainų žodžiuose. 1998 m. repo dainininkas Jay-Z dainoje „Hard Knock Life“, kuri užėmė pirmąją JAV populiariausių dainų sąrašo vietą, sudainavo: „Let's sip the Crist and get pissy pissy“.
Beveik per naktį „Cristal“ tapo garbinamu simboliu. Spaudos analitikai tai pavadino staigiu naujamadišku sindromu. Madinguose Niujorko klubuose Volstryto makleriai ir primadonos gėrė ne ką kita, o „Cristal“, gal vien tik dėl to, jog jis buvo laikomas geriausiu ir brangiausiu šampanu, kurio butelis kainavo apie 400 USD. Iš „Harrods“ parduotuvių lentynų, kur kainuoja 125 GBP, „Cristal“ išgaruoja aplenkdamas konkurentus.
„Cristal" gamintojas „Roederer“ nepatikėjo savo sėkme, kai spindinčios repo žvaigždės įpūtė gyvybės jo prekei. „Cristal“ rungtyniavo su „Krug“ ir „Dom Perignon“, kad taptų geidžiamiausiu šampanu. Tačiau „Roederer“ suglumo, kai jo atsargiai sukurtą įvaizdį užgrobė hip-hopo muzikos rinka. Net sumažinus gėrimo kainą (!), jo populiarumas nesumažėjo.
Dabar „Roederer“ mėgina atgaivinti buvusį savo prekinio ženklo įvaizdį, bent jau tarp pagrindinių klientų. Neseniai savo ankstesnių derlių vynų jis pasiūlė geriausiems Anglijos restoranams ir viešbučiams. Pasak Charleso Kingo, vieno iš „Roederer“ vadovų, reikia „grąžinti „Roederer“ rimtumą. Mes tik šiek tiek susirūpinę pramogų verslo žmonių požiūriu į „Cristal“. Mes nesiekiame, kad supermodeliai ir futbolininkai nustotų jį pirkę, tiesiog norime, kad į jį būtų žiūrima kaip į rimtą gėrimą. Pradėtas gaminti 1876 m. jis buvo sukurtas carui Aleksandrui II. Mums didžiausias rūpestis yra jo gamyba“.
Jeigu pramogų verslo atstovų „Cristal“ troškulys iš dalies (gamintojų manymu) ir pakenkė „geram gėrimo vardui“, tai visai presižinių cuvee rinkai tai buvo gera žinia.
„Nėra jokios abejonės, kad tai padidino visų gamintojų apyvartą. Jei žmonės negali gauti „Cristal“, jie, žinoma, ieško ko nors panašaus“, - sako gamintojai.
Anksčiau ar vėliau pramogų verslas susiras naujų rūšių ir produktų (jau matyti, kaip jis trypčioja prie konjako gamintojų namų durų), o prekyba „Crisal“ patvirtino seną taisyklę, jog prekes geriausiai išreklamuoja ne kas kitas, o garsenybės.
Loreta Urbaitė
„VŽ Savaitgalis“ informacija
