Kol saulė dar žeme nesiritinėja, o lauko kavinės nekantriai laukia savo valandos, mintį apie pietus gamtos prieglobstyje nori nenori tenka vyti šalin. Žinantieji apie „Dalios“ restoraną į tokį teiginį tik paslaptingai šyptelėtų. Arba, jei būtų kiek draugiškesni, pasiūlytų nepatingėti palėkti iki Žirmūnų ir, pravėrus modernaus pastato duris, įžengti į kitą klimato juostą. Kur nebūna žiemos. Kur niekada neužšąla upelio čiurlenimas. Kur kiekvieną stalą juosia egzotiškiausių augalų plantacijos, o vakarais uždegami jaukūs šviestuvai ir stalų viduryje įtaisytuose simboliškuose baseinėliuose suplevena plaukiojančios žvakelės.
Tai, kad restoranas įkurtas tame pačiame pastate kaip ir baldų salonas, neturėtų gąsdinti, nes nuo pirkėjų restorano lankytojus skiria ta pati „žalioji juosta“. Privalumas – automobilį pasistatysite be vargo, nes prie interjero prekybos centro – erdvi aikštelė.
Katės maiše neperki
„Bambukai“,– tarsteli kompanionas, bakstelėdamas liaunus, bet tankiai suaugusius medelius, kurie jaukiai mūsų stalą skiria nuo kaimynų. „Skindapai“– rodo į nuo aukščiausiai sukabintų šviestuvų svyrančius vijoklius.
„O, koks gražus meniu“,– palaikau pokalbį, nes apžvelgusi žiemos sodą, neužtinku nė vieno augalo, kurio pavadinimu galėčiau pademonstruoti biologijos žinias. Ir, manau, teisingai pasielgiu, nes meniu „studijoms“ prireikia net keliolikos minučių: patiekalai prašyte prašosi užsisakomi ne tik dėl gundančio aprašymo, bet ir dėl nuotraukų. Žodžiu, katės maiše pirkti nereikia, jau užsisakydamas žinai, ką ragausi.
Vartydami meniu imame žvalgytis padavėjo, nes po dienos darbų gomurys tiesiog reikalauja būti nuplaunamas šalto alaus bokalu (restorane jo vienintelė rūšis – „Švyturys Ekstra“. Dėl to nesiskundžiame. Kaip ir dėl kainos – bokalas 4 Lt.
Po 15 laukimo minučių jau ir nerimas apima.
„Tiek žmonės negyvena“,– pasakytų kolega, ištikimiausias alaus gėrėjas. Gal ir gerai, kad jo nėra šalia, nes mes su pašnekovu vis dar kantriai tvardomės.
Pagaliau sulaukiame padavėjo, tą akimirką jau tapusio geidžiamiausiu žmogumi. Prižada tuoj pat atnešti alaus, tačiau prašymo jį pilti į bokalą su rankena, o ne į taurę įvykdyti negali, nes restorane įprastų bokalų kažkodėl nėra. Vis dėlto troškulys daro savo, tad bokalų forma tampa nebesvarbi.
Sūris – be konkurencijos
Kai ant stalo smagiai sustoja bokalai, ir patiekalus išsirinkti lengviau. Ilgiausiai, ko gero, trunkame prie salotų, nes jų pasiūla didžiulė. Pagaliau apsisprendžiame: renkamės „Gaiviąsias“ (vištiena, apkepta sezamais, rojaus obuoliukai ir medaus padažas – 9 Lt) ir jūros gėrybių salotas (jūrų šukutės, mėlynieji moliuskai, krevetės, midijos, troškintų daržovių ir vyno padažas – 15 Lt). Sriubas, kainuojančias 5–11 Lt, praverčiame, nes išgąsdino prie kaimyninio staliuko sėdintiems lankytojams nešamų lėkščių įspūdingas dydis. Akis užkliūva už originalių žuvų (meniu kažkodėl vadinamų „žuvienos“) patiekalų. Pajuokaujame, jeigu ne patiekalų nuotraukos ir pavadinimai, dažnas lankytojas imtų ir pagalvotų, jog čia gal koks naujas hibridinis produktas iš žuvų ir žvėrienos.
Nesileidžiame klaidinami ir renkamės toliau. Vilioja daug kas: baravykais įdaryti vištienos suktinukai – 15 Lt, antienos kepsnys su keptomis vynuogėmis – 39 Lt, jautienos didkepsnis – 22 Lt. Bet abejonių nelieka, kai atsiverčiame restorano firminį patiekalą: lydomą kietąjį šveicarišką sūrį „Racllette“, kuris patiekiamas su virtomis bulvėmis, kornišonais, perliniais svogūnais, marinuotomis daržovėmis ir vytinto kumpio griežinėliais. Kaip rašo meniu, sūris bus atneštas specialiame prietaise, kuris šildys vieną jo pusę. Šiai suminkštėjus, reikės braukti peiliu, tepti ant bulvių, ir pirmyn! Dar meniu įspėja, jog šis patiekalas tinka tiems, kas nori ne tik pavalgyti, bet ir pažaisti. Kadangi niekur neskubame, jį ir užsisakome. Juo labiau, kad ir kaina humaniška – patiekalas 2 asmenims kainuoja 30 Lt.
Begurkšnodami alų ir belaukdami salotų, su pašnekovu „apkalbame“, jog šis restoranas puikiai tinka pasikviesti verslo partnerį. Ypač po įtemptų derybų, nes žaluma, iš marmuro luitų pastatyta siena čiurlenantis upelis nuteikia raminamai. Dar daugiau – augalai tarytum sugeria garsus, todėl pokalbių prie kaimyninio staliuko nė norėdamas nenugirsi. Stalai platūs – kompiuterį nesunkiai pasistatysi. Tylus muzikos fonas pašnekesiui irgi nemaišo.
Štai ir salotos. Porcijos galingos, skonis pasakiškas, indai įspūdingi. Netrukus atkeliauja ir pagrindinis patiekalas. Džiaugiamės įžvalgiu savo pasirinkimu, nes tai ne tik malonus valgis, bet ir tikra atrakcija.
Vyno mėgėjai prie sūrio gali rinktis vyno butelį – 35–150 Lt, mėgstantys prabangą gali už 200 Lt užsisakyti butelį prancūziško šampano.
Bet kas sakė, kad prie sūrio netinka alus! Tegu ir geriamas ne iš bokalo su rankena.
P.S. Norintiems pasimėgauti jaukia ir ramia restorano aplinka patartina jame apsilankyti nuo 15 valandos. Iki tol gali trukdyti šurmulys, nes restorane pastatomi greitajam maitinimui skirti stovai, o lankytojams, užbėgusiems papietauti, siūloma savitarna ir visai kitoks, ne toks prabangus, valgiaraštis.
Rasa Dževeckytė
„VŽ Savaitgalio“ informacija
Daugiau informacijos >>
