„Pėda“ – rekonstrukcijos pritildytas džiazas (Klaipėda)

Atpėdinti iki „Pėdos“ kavinės Klaipėdoje švariais batais sugebės retas, linksmintis čia taip pat, bent jau kol kas, teks savomis pastangomis. Užtat nuo turistų ir kitokių poilsiautojų būrių garantuotai pailsėsite.

Uostamiesčio Turgaus gatvę, kur yra „Pėda“, lengviausia rasti ieškant labiausiai išraustos gatvės Klaipėdos senamiestyje. Sunku nebus: perėjus tiltą per Danės upę statybos iškart matyti. Tada į dešinę, pro prekybos centrą „Iki“ ir – stebėkite ženklus. Ieškomos kavinės požymis – žalvarinė pėda ant sienos. Kol prieisite nurodytą vietą, statybos dulkės tikrai apsės vakarienei pablizgintus batelius. Bet užtai būsite tikras, kad vargu kas jus atseks, trukdys valgyti, ilsėtis ar derinti verslo reikalus.

Užeiname – ir tikrai, esame vieninteliai lankytojai, o prieš mus vietos – kiek tik nori. Štai kairėje pusėje – balta staltiese uždengtas stalelis su žvakide, indais ir servetėlėmis. Priešais – „poniškai“ (t. y. parištomis apačioje užuolaidomis) uždengta niša su minkštasuoliais ir stalu. Paėjus giliau į kairę – juodai dažyta niša su ilgu stalu. Kolegos tuoj ima pasakoti girdėję, jog pastaroji skirta „tamsiems verslo pokalbiams, nes vieta slopina garsą“. Dar galima taisytis po į galeriją vedančiais laiptais. Pasirinkimui – ir keli medžio staliukai su visiškai nederančiomis kėdėmis metalo kojomis. Taigi nors slėptis yra kur, tačiau kaip tyčia visai nėra nuo ko. Renkamės staliuką centre prie sienos: kad visus įeinančiuosius pamatytume. Įsitaisę dėmesio sulaukiame tuoj pat: mes vieni, padavėja viena, ko gi laukti. Vartome valgiaraštį: karštųjų patiekalų kainos svyruoja nuo 5,50 iki 22 Lt, salotų – apie 5,50 Lt, užkandžių – nuo 4 iki 12 Lt.

Valgymas yra procesas
Kolega netikėtai iškviečiamas keliolikai minučių – skubi užduotis. Tačiau dėl padavėjos rūpestingumo jo pietūs nenukenčia. Ji pasiūlo užsakytąjį patiekalą pagaminti po pusvalandžio. Kol grįžusiam kolegai ruošiama „sulaikytoji“ lašiša citrinų padaže su gervuogėmis (16 Lt), kiti jau doroja pipirinį jautienos kepsnį (22 Lt, A, B, C; raidės žymi iškepimo stiprumą) ir vištienos suktinuką su lašiša (15 Lt). Kiek atsipūtę pastebime, kad visi lėkštėje turime bendrą dalyką – ogi tas pačias salotas. Kaip senesnius laikus prisimenančiose užeigose: kopūstai, pora paprikos juostelių, morkos, pomidoro griežinėlis ir pan. Skirtumas tik toks, kad salotos skanios, net jei visai nedera prie patiekalų.

Suktinuką dorojanti pietautoja jį dažnokai užgeria vandeniu. Puse lūpų prasitaria, kad jei lašiša su špinatais viduje ir buvusi, tai druska ją tikriausiai ištirpdė. Nesvarbu, kad žuvis jūrinė. Lašiša citrinų padaže, vertina ją valgantysis, – pusiau su bėda. Skonis neįprastas, sako, bet tokio ir norėjęs pabandyti. Kolegė lyg tarp kitko priduria, jog restoranų profesionalai iš to ir atpažįstami, kad citrinos prie lašišos nededa. Bet kitiems skanu ir lašiniai su uogiene. Mano kepsnys iškepęs gardžiai ir trūkumų neturi. Nebent tai, kad yra „karbonado formos“, o ne jau beveik įprastu tapusio didkepsnio. Bet kad jau gardus, tai ir nesuku galvos dėl formos. Kol pietaujame, užsuka keletas lankytojų. Iš jų povyzos akivaizdu, kad vietą jie žino seniai, turi savo pamėgtą kampą ir jokių staigmenų čia nelaukia. Beje, bare yra ir parduodamų meno pavyzdžių. Dailiai išpaišyti moliniai dubenėliai, keletas paveikslų. Kainos neparašytos.

Tik kalbantysis
Prieš kokius penkerius metus teko girdėti istoriją apie tai, kaip vienas pilietis užsienio šalies restorane ilgai ieškojo vadinamojo vonios kambario. Laiptais lipo žemyn, ėjo į dešinę, suko kairėn ir kai neradęs atsisuko į barmeną, sutiko jo išmintingą šypsnį. „Tik kalbantis žmogus gali rasti vonios kambarį“, – tada užsienio kalba klajoklį pamokė barmenas. Tokia patirtis praverstų bet kokioje gyvenimo situacijoje. Kad ir užsisakant tokį subtilų dalyką kaip desertas. Alaus užsisakęs kolega paprašė sūrio spurgų (6,50 Lt), jam kaip tik. Kolegė užsimanė „girtų vyšnių“, bet be ledų, ir taip pat ir vaisių, bet be valgiaraštyje prie jų siūlomos plaktos grietinėlės. „Kodėl jums neužsisakius ananasų deserto“, – pasiūlė paslaugi padavėja. Ir pietautojai paaiškino, kad taip būtų galima įgyvendinti jos norus. Užsisakė: ananasai buvo konservuoti, o vyšnios – džiovintos, kad ir vyne, nors bendra porcija buvo nemaža.

„Velnias slypi detalėse“, – apie kalbėjimo būdą yra sakę išmintingi žmonės, ir ne be reikalo. Kolegė sutiko, – nepaisant to, jog desertas buvo „konservuotas“, širdį pradžiuginti juo galima. Yra žinoma, kad širdį džiugina ir tokie dalykai kaip muzika. Ji „Pėdoje“, pasakytų prie klasifikacijos įpratę žinovai, „be formato“: nuo rusiškos „kažkur baltam sviete“ iki švelnaus roko. Nors, sakyčiau, vis dėlto formatas yra – ir muzikos, ir užeigos: prieš 20 metų, neskubant, skaniai ir smagiai. Kavinės savininkė Rasa Masaitienė vėliau „VŽ Savaitgaliui“ pasakojo, kad būtent muzika padėjo susigrąžinti senąją „Pėdą“, žinomą kaip Klaipėdos džiazo lopšys. Tačiau mes džiazo neišgirdome. Šeimininkė sako, kad džiazas vakarais čia būdavęs, bet dar iki gatvės rekonstrukcijos. O dabar maža lankytojų, nėra ir džiazo. Norėjome dar užsisakyti nedetalizuotos sudėties kavos „Meilė“ (6,50 Lt). Bet tokios kavos nebuvo, buvo tik kava „Hot shot“ (plius 30 g likerio, 7 Lt). Neužsisakėm.

Jurgita Meškauskaitė
„Verslo žinios“, 2006 06 23
www.peda.lt nuotrauka
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>