Pietų už tūkstantį laukiama keletą mėnesių
Už šparagus baltajame vyne ar langustą su juodaisiais ikrais A. Diukaso „Plaza Athenee“ restorane Paryžiuje tektų pakloti beveik keturis šimtus litų. O desertas, vynas ir sąskaita už pietus siektų arti tūkstančio litų. Tačiau norinčiųjų tiek mokėti netrūksta - laukti stalelio A. Diukaso restoranuose Paryžiuje tenka net porą mėnesių.
Garsas apie A. Diukasą jau seniai pasklido už Prancūzijos ribų, kur jis garbinamas taip pat, kaip futbolo ar kino žvaigždės. Tai, ką siūlo šis virėjas, beveik neturi nieko bendra su alkio malšinimu. „Čia ateinama paragauti svajonių“, - sako jis ir būna teisus. Ėriuko filė, kepta kepsninėje, žąsų ar ančių kepenėlės, švelnios daržovės su triufelių drožlėmis ar garsusis desertas romo „boba“ žadina pojūčius savo išvaizda, aromatu ir skoniu. Sunku išsirinkti iš keliasdešimties patiekalų, tačiau kad ir ką pasirinktum, neapsiriksi. Pats A. Diukasas taip pat mano, kad kainos nėra per didelės, palyginti su tuo, kiek reikia įdėti išradingumo ir darbo, kad būtų pasiektas toks rezultatas.
Kaip ir daugelis kulinarų, A. Diukasas pradėjo karjerą dirbdamas virėjo padėjėju garsiuose restoranuose. Tačiau galiausiai jam pavyko sukurti savą, nepakartojamą kulinarinį stilių.
Natūralumas ir paprastumas
A.Diukasas gimė 1956 metais šiaurės vakarų Prancūzijos provincijoje žąsų ir ančių augintojų šeimoje. Būdamas 16 metų metė viešbučių mokyklą Bordo ir pasisiūlė dirbti praktikantu Mišelio Geraro restorane Južini le Bene. Kai paaiškėjo, kad laisvų vietų nėra, vaikinas dirbo už dyką. Paskui dirbo pas Rožė Veržą „Mulen Ruže“ ir Aleną Čapelą „Mionnay“ prie Liono. Didžiausią įtaką jam padarė A.Čapelas, kuris kartojo, jog „genialūs būna tik ingredientai, o ne virėjas“ ir kad „virtuvėje nėra vietos genijui, yra tik sunkus darbas ir pagarba tam, ką sukūrė gamta“. Iš šių minčių Diukasas sukūrė visą filosofiją, kuri telpa į vieną žodį - paprastumas. „Gera virtuvė - tai natūrali virtuvė, kurioje nekeičiamas esamas produkto skonis, kvapas ir aromatas“, - mano A.Diukasas.
A. Diukaso virtuvėje nėra vietos sudėtingai kulinarinei technikai ar labai įmantriems receptams. Jeigu jis ruošia pomidorus, tai jie išsaugo savo skonį ir, kiek įmanoma, formą.
Neturi draugų
Puikią karjerą galėjo nutraukti nelaimė, kuri A. Diukasui nutiko jaunystėje, kai dirbo pas R. Veržą. Kaip paprastai, pasibaigus sezonui, pajūryje esantis restoranas būdavo uždaromas ir visi darbuotojai vykdavo į kalnų slidinėjimo kurortą. Lėktuvas, kuriuo skrido A. Diukasas, atsitrenkė į kalną. Gyvas liko tik jis, bet buvo visas sulaužytas, beveik apakęs.
Tačiau jau po keleto mėnesių intensyvaus gydymo sugrįžo į darbą. „Tuomet po dvejus metus trukusios kovos su negalia ir 14 operacijų supratau, kad neturiu draugų. Visi, kas jais apsimetė, nusisuko, kai atrodė, kad iš manęs jau nieko nebebus", - kitados su kartėliu sakė A. Diukasas.
Nuo to laiko jo pasiryžimas kuo daugiau pasiekti dar labiau išaugo. Jis turėjo genialių organizacinių ir rinkodaros sugebėjimų, savo tikslo siekė nuosekliai. Sklinda kalbos, kad jis nepaprastai reiklus ir griežtas jam dirbantiems žmonėms.
A. Diukaso karjeroje lūžis įvyko tada, kai jis perėmė restoraną „Liudvikas XV“ Monte Karle. 1987 metais su savininkais pasirašytoje sutartyje šis kulinaras įsipareigojo per ketverius metus paversti jį aukščiausios klasės restoranu ir išlaikė žodį. Būdamas 33 metų, gavo trečiąją „Michelin“ kulinarinio meistriškumo žvaigždutę.
„Liudviko XV“ restorane salės tviska auksu. Baltas sienas remia kolonos, aukštus langus puošia prabangios užuolaidos. Stalelių tik 20. Jie pastatyti gana toli vienas nuo kito, kad svečiai jaustųsi laisvai. Padavėjai atrodo nematomi, tačiau prireikus išdygsta kaip iš po žemių. Prie kiekvieno stalelio stovi suoliukai, ant kurių damos gali pasidėti savo „Chanel“ ar „Dior“ rankinukus. Damoms taip pat yra specialus meniu be kainų.
Tradiciniai svečiai - viso pasaulio elitas: verslininkai, menininkai ir net karūnuoti asmenys, kurie atvyksta į lenktynes Monte Karle. Per vakarienę privalomi vakariniai drabužiai. O vakarienė dviem asmenims su buteliu vyno kainuoja arti trijų su puse tūkstančio litų. Ne tokius turtingus svečius A. Diukasas kviečia į Monake esantį „Bass & Beef“ barą, kuriame yra 65 vietos.
Tačiau tuo A. Diukaso imperija nesibaigia. 1995 metais Provanse buvo atidarytas kaimiškas restoranas „La Bastide de Moustiers“, jo meniu tradiciškesnis ir čia galima paragauti pagal A.Diukaso močiutės receptą paruoštos vištienos.
A. Diukasas sulaukė pasisekimo net Amerikoje, kur „Essex“ viešbutyje Manhatane atidarė savo „Alain Ducasse“ restoraną, o Niujorke jam priklauso „Mix“ restoranų tinklas.
Šiuo metu 47 metų A. Diukasui priklauso apie 20 restoranų visame pasaulyje. Didžiąją gyvenimo dalį jam tenka praleisti lėktuvuose. Jis leidžia ir knygas (tai pagrindinis jo pajamų šaltinis), garsiausia – „Prancūzijos skoniai“, veda kulinarines laidas, dėsto savo mokykloje. Vienintelis dalykas, kurio nemėgsta ir kuriam neturi laiko, - tai maisto ruošimas. Visiems restoranams vadovauja jo mokiniai.
Pagal užsienio spaudą
Aleno Diukaso restoranuose lankosi viso pasaulio gurmanai Aukščiausios klasės restoranu „Liudvikas XV“ pavirto per ketverius metus
„Viva!“ nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija:
http://laisvalaikis.meniu.lt
