Pigių oro linijų skrydžių grafikas diktuoja savas savaitgalio kelionės sąlygas. Pasidairyti po rudenišką Reino ir Maino santakoje įsikūrusią Vokietijos vynų sostinę Maincą ir jos apylinkes turime tik pusantros paros. Tačiau tiek laiko pakanka pajusti čia tvyrančią su vynuogių aromatu sumišusią nuotaiką ir pasiduoti jos svaiguliui.
Pusryčiai su vynu
Vėlyvas šeštadienio rytas. Iš požeminės automobilių aikštelės kylame į Mainco centre esančią Turgaus aikštę, plytinčią didingiausio miesto statinio – Šv. Martyno katedros – papėdėje. Įdomus faktas: šie maldos namai buvo pašventinti tais pačiais metais, kai pirmąkart paminėta Lietuva, – 1009-aisiais. Per šimtmečius gaisrų ir karų niokotą ir atstatinėtą, todėl daugybės architektūros stilių bruožų įgijusią katedrą prieš metus teko išvysti ramų šiokiadienio vidurdienį. Tąsyk sunku buvo įsivaizduoti, kad aikštė gali turėti ir kitokį veidą.
Jis keičiasi šeštadieniais, nuo balandžio pradžios iki lapkričio, kai aikštėje ima šurmuliuoti prekybininkai ir pirkėjai. Pakanka valandėlę paklajoti tarp kvapais ir vaizdais viliojančių prekystalių, nukrautų daržovėmis, vaisiais, sūriais, mėsos ir pyragų gaminiais, ir jau gali nutuokti, kokiais skanėstais ir gėrimais garsėja šis Reino krašto-Pfalco žemės regionas.
Vyndariai sava produkcija prekiauja prie pavienių prekystalių ir mobiliuose kioskuose. Paskanauti siūlomų gėrimų galima čia pat arba turgaus aikštės gale, kur nuo 9 val. ryto vyksta vadinamieji turgaus pusryčiai.
Šio Vokietijoje gana plačiai prigijusio reiškinio esmė paprasta. Šeštadieniais miestiečiai pusryčiauja turguje. Vieni maisto atsineša iš namų, kiti įsigyja šviežių gaminių čia pat iš prekeivių. Tačiau pusryčiaujama be kavos ar arbatos, o su vynu, kurio atveža pusryčius organizuojančios Mainco vyndarių draugijos nariai. Paragauti jauno rislingo, raudonojo „Spatburgunder“, kitų šiam kraštui būdingų rūšių vyno ar atsigaivinti vynuogių sultimis kainuoja du-keturis eurus. Prie šios kainos reikia pridėti dar du eurus, vėliau grąžinamus atiduodant taures.
Geru oru vietos prie stalelių tenka gerokai palūkėti, todėl prisidedame prie sutūpusiųjų ant aikštės laiptų ir betoninių atbrailų. Įdomiausia, kad „pusryčiai“ aikštėje tęsiasi gerokai iki popiet ir baigiasi tik išsiskirstant prekeiviams.
Atsidūrus Turgaus aikštėje būtų nedovanotina nedirstelėti į vos už kelių žingsnių esantį Johanneso Gutenbergo, spaudos išradėjo, muziejų. Brangiausi jo eksponatai – du autentiški spausdinti Biblijos egzemplioriai. Vis dėlto smalsu pažvelgti ir į rekonstruotą daugiau nei 550 metų spausdinimo įrenginį bei lankytojams demonstruojamą jo veikimo principą. Įdomu, kad jame sumontuotas presavimo mechanizmas yra identiškas tiems, kurie viduramžiais naudoti vynui spausti.
Į giliausius rūsius – tik akies krašteliu
Dar dvi valandas praleidžiame „Kupferberg“ muziejuje. Vietas į gido vedamą bendrą ekskursiją (spalį jos vyksta tik šeštadieniais) užsisakėme prieš keletą savaičių. Suviliojo faktas, kad atsidursime giliausiuose pasaulyje vyno rūsiuose. Rekordinius 7 aukštų po žeme ir 60 atskirų patalpų rūsius 1888 metais įrengė tuometinė didžiausia vokiško putojančio vyno gamintoja „Kupferberg“.
Deja, dabar turistams prieinami tik du aukštai po žeme. Juose galima išvysti medžio drožiniais puoštas unikalias šimtametes apie 100 000 litrų talpos ąžuolines statines, kadaise naudotas putojančiam vynui brandinti. Dabar tai paprasta butaforija, kaip ir tūkstančiai tik dėl vaizdo rūsiuose laikomų butelių. Putojančio vyno gamyba prieš pusšimtį metų perkelta kitur, tad buvusios vyninės patalpos pristatomas kaip turizmo objektas ir naudojamos pobūviams.
Banketą ar furšetą galima užsisakyti ir unikalioje Vynuogių salėje, dekoruotoje puošniais jugendo stiliaus medžio drožiniais. 1900 m. jais buvo išpuoštas pasaulinėje parodoje Paryžiuje pristatytas Vokietijos vyno paviljonas. Vėliau dekoracijas įsigijo kompanija „Kupferberg“.
Apžiūrėję istorinę vynų reklamos ekspoziciją ir, anot gidės, vieną didžiausių pasaulyje putojančio vyno taurių kolekciją, keliaujame ragauti „Kupferberg“ gėrimų. Tiesa, šis procesas neturi nieko bendra su profesionaliomis degustacijomis, tačiau paprastiems turistams jų ir nereikia. Penkios purslojančios taurės ir be deramo komentaro jiems atrodo it tikras nuopelnas už valandą trukusį pasivaikščiojimą. Juolab ir atlygis – 13 eurų (apie 45 Lt) už viską – ne toks ir didelis.
Virš vynuogynų – keltuvu
Maincas pasitinka sutemomis, todėl kitądien akims atgaivos ieškome saulėje visu grožiu švytinčiose rudeniškose Reino slėnio spalvose. Judėjimas abipus upės sekmadienį prasideda ankstyvą rytą. Daugybė žmonių traukia asfaltuotais takais palei upę pėsčiomis, dviračiais, motociklais, žvalgosi pro automobilių langus ar nuo turistinių laivų denių. Keliaujant pasroviui Koblenco link, kas tris kilometrus pasitinka tai viename, tai kitame krante tarp vynuogynų įsispraudusi viduramžių pilis, senovinė tvirtovė ar griuvėsiai. Todėl Rudesheimo miestelyje neatsispiriame norui pasižvalgyti į vandens supamų vynuogynų ir viduramžių miestelių peizažą iš keltuvo kabinos.
Apačioj liko neaplankytas vyno muziejus. Iš arti nepasidairyta į garsiąją Lorelei uolą, tačiau juk norai dažnai didesni už laiko apribotas galimybes.
Ramunė Žukauskienė
Ramunės Žukauskienės ir Elenos Nikonovaitės nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija