Norvegų virtuvė pretenduoja tapti tokia pat žinoma pasauliui, kaip ir norvegiškos lašišos. Prie vietos maisto gaminimo tradicijų pradėję taikyti vis madingesne pasaulyje tampančios molekulinės virtuvės laimėjimus, norvegai tikisi pasiekti ispanų virtuvės populiarumą.
Manyti, jog Norvegija yra šalis, kur nė kalbos negali būti apie savitą virtuvę, – didžiulė klaida, tikina tinklalapis www.vedomosti.ru.
Štai Stavangeryje nuo 1990 m. veikia Norvegijos gastronomijos institutas, kur virtuvės paslapčių moko ne tik vietos, bet ir tarptautinėje rinkoje pripažinti meistrai. O kiekvienais metais liepai baigiantis (šiemet – liepos 25 d.) čia rengiamas įspūdingas maisto festivalis. Žinoma formulė, taikoma Ispanijos virtuvei – „jūra ir kalnai“, – tinka ir Norvegijai, tačiau su patikslinimu: Šiaurės jūra ir kalnai.
Toji virtuvė pakankamai varguoliška (tiksliau, primenanti vargingus laikus) ir rūsti. Tarkime, vietos maitinimo įstaigose gausu patiekalų iš džiovintos menkės (Ispanijoje ir Portugalijoje žinomos kaip bakalao) su žirnių koše ir kepta bekoniena. Valgiaraštyje visuomet bus bulvių, kurias norvegai moka paruošti labai gardžiai, daug skaniau nei kitos tautos, arba patiekalų iš bulvių. Čia neprilygstamai sūdo silkę, jau nekalbant apie lašišą – Norvegijos sinonimą gastronomijos pasaulyje.
Mums egzotika (o norvegams – įprastas maistas) – banginio mėsa, briediena, elniena. Šių dienų gastronomijos mada – otas – taip pat norvegų virtuvės pasididžiavimas, šventinių pietų ir brangių restoranų žuvis. Tai tas pats otas, iš kurio pagamintas patiekalas Lione (Prancūzijoje) vykusiame gastronomijos čempionate „Bocuse d'Or 2007“ Svenui Erikui Rennai, Gastronomijos instituto konsultantui bei Norvegijos nacionalinės kulinarų komandos vadybininkui, laimėjo aukso medalį nominacijoje „Geriausi patiekalai iš žuvų“.
Maišo be skrupulų
Norvegų virtuvės šefai žavisi molekulinės gastronomijos kryptimi, o „aukštųjų technologijų patiekalams“ gaminti naudoja vietos produktus. Šiuolaikinė norvego virtuvės meistro lėkštė – tai vietinių produktų, naujų technologijų ir tradicijų junginys.
Tarkime, kavinė „Bolgen&Moi“, veikianti Naftos muziejuje, Stavangeryje, dieną yra maitinimo įstaiga, kur galima paragauti nacionalinės virtuvės patiekalų. O vakarais ji virsta tikrų tikriausiu gastronominiu restoranu, vertu didžiausio smagurio dėmesio.
Jaunas viešbučio „Velvaere“ restorano šefas Frodas Selvaagas, paprasčiausias morkas ir špinatus paverčia į neįtikėtinas substancijas, jo rankose pabuvoję otas ir lašiša niekada nebus per riebūs, o tekšių piurė liežuvis niekada neapsivers pavadinti kaimišku naminiu produktu.
Gali būti, jog norvegų kulinarijos kilimas prasidėjo su Gastronomijos instituto įkūrimu. 2003-iųjų „Bocuse d'Or“ konkurse „privalomas“ produktas buvo lašiša, ir nuo to laiko būtent norvegiškas žuvis labai pamėgo garsieji pasaulio virtuvės meistrai. Lašišos tapo čempionės, kaip ir norvegų virėjai: 2003-ieji buvo Charleso Tjessemo, Gastronomijos instituto dėstytojo, triumfo metai „Bocuse d'Or“ čempionate. Dabar jis – madingo gastronominio restorano „Charles&De“, esančio Sandnes miestelyje, maždaug 15 min. kelio nuo Stavangerio, savininkas (čia dirba ir sparčiai į kulinarijos meistrystės aukštumas kylantis Rogeris Malminas). Į restoraną lankytojai atvyksta iš sostinės, – čia patiekiamo oto skonis kelionės tikrai vertas.
Virtuvės paslaptis
Gražu yra tai, jog norvegų virtuvės meistrai ištikimi savo šaknims, tradicijoms, jie, nesidrovėdami būti pavadinti provincialais, parodo, koks skanus gali būti paprastas gimtasis valgis. Norvegai pasuko maždaug tuo pačiu keliu, kaip vienu metu ispanai, pradėję itin aktyviai dirbti aukštindami būtent nacionalinę virtuvę. Ko pasiekė ispanai – visiems žinoma.
Apie Norvegiją šnekama mažiau, tačiau jau neabejojama, kad ji tampa viena iš pirmaujančių gastronomijos valstybių, o jos virtuvės fenomenas labiausiai remiasi pagarba savoms kulinarijos tradicijoms ir gastronominiu smalsumu.
Parengė Beatričė Laurinavičienė
„Verslo žinios“, 2007 07 20
Interneto archyvo nuotr.
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>