Nilas - ir gandrų, ir turistų traukos centras

Tūkstančiai gandrų kiekvienais metais žiemai iš Europos skrenda prie Nilo. Paskui grįžta namo. Jie skrenda virš didžiausios Afrikos upės Nilo ir mato ten vykstantį spalvingą gyvenimą.

Abu Simbelas daro nepaprastą įspūdį, ypač spalį, kai besileidžiančios saulės spinduliai giliai įsiskverbia į Ramzio II statytos šventovės vidų ir apšviečia hieroglifus ir akmenyje iškaltus įvairiausius gyvūnus - pelėdas, šakalus ir bites. Sakalas, grifas ir kobra buvo valdžios simboliai. Skarabėjai, karvės, pavianai, ibisai, Nilo žąsys ir katės buvo dievų įsikūnijimai arba jų dvasios. Visame Egipte buvo daugiau gyvūnų iš akmens nei lakstė gyvų. Deja, praskrendantiems gandrams čia nėra ką veikti. Mat esama tikrai geresnių „gandrų kurortų“. Tai savanos,
plytinčios aplink Viktorijos ežerą bei vieną didžiausių Afrikos pelkių - Sudos pelkę. Kaip tik čia ir yra šventosios Afrikos upės ištakos. Senovės egiptiečiai manė, kad iš pradžių buvo Nu - pirmasis vandenynas. Nu buvo laikomas žemiškojo gyvenimo šaltinis, nes iš jo ištekėjo Nilas.
Jie nedaug tesuklydo. Iš tikrųjų ilgiausia Afrikos upė semiasi vandenis iš didžiausio šiame žemyne Viktorijos ežero. Oficialiai Nilo šaltiniu laikoma Kageros upė, ištekanti iš Vidurio Afrikos plokščiakalnio, esančio Burundyje, už 6484 kilometrų nuo Viduržemio jūros, ir įtekanti
į ežerą vakaruose. Paskui Nilas plaukia per didžiulę lygumą, krisdamas kriokliais ir įtekėdamas į Alberto ežerą. O jau tada jo plati, saulės nutvieksta juosta vingiuoja į šiaurę.

Safaris - gandrams
Besiilsintys per kalnus tekančio Nilo pakrantėje gandrai gali mėgautis safario parku. Nedidelės žirafų grupelės skabo akacijų kuokštus, drambliai verčia medžius, kad galėtų lengvai prieiti prie savo mėgstamo maisto - žolės. Ja džiaugiasi ir liūtai bei gepardai, nes joje gali pasislėpti medžiodami. Tačiau medžių niokojimas kelia nerimą panteroms, nes jos nebeturi kur užsiropšti, iš kur galėtų stebėti grobį, kad jo nepavogtų hienos. Kalbant apie gandrus, šie solidarizuotųsi su
gepardais. Vešli žolė ir jiems padeda susirasti maisto. Ne todėl, kad prie aukos lengviau prisiartinti, o dėl to, kad skėriai čia geriau dauginasi, o kuo jų daigiau, tuo lengviau jų rasti. Dažnai gandrai čia atskrenda prasidėjus lietums, todėl viskas aplink žydi ir kvepia.

Sunkesnė paukščių, pasirinkusių Sudo pelkę, padėtis. Kasmečiai krituliai nuo balandžio iki rugsėjo užlieja milžinišką, daugiau kaip tūkstančio kilometrų, teritoriją. Tačiau karštis ir arti esanti lyguma lemia, kad sausros sezonui einant į pabaigą žemė čia perdžiūva ir suskeldėja. Laimei, Nilas, šiame regione vadinamas Baltuoju, neišdžiūva. Jį papildo iš keleto ežerų ir pelkių, esančių aukštėliau, įtekantys vandenys. Dėl to upės vandens lygis nepakinta. Čia gandrai ir gali atsigerti šviežio Nilo vandens.

Prie Nilo gyvena neįprastos išvaizdos antilopės. Šios rūšies patinai prieš savo drauges raitosi kaip vaikinai diskotekoje. Patinai, kaip dažnai pasitaiko, yra gražesnių spalvų nei patelės. Jų kailis - tamsiai rudos spalvos, baltos dėmės apie akis ir ant snukio, o ragai ilgi, aštrūs ir panašūs į lyrą. Jie retai demonstruoja savo balsą, kurį galima būtų apibūdinti kaip „šaižų krenkštimą“. Patelės, priešingai, labai „šnekios“. Jų balsai primena rupūžės kurkimą.

Upė teka į šiaurę per lygumą ir pasiekia Chartumą. Čia į Nilą įteka krištolo skaidrumo Mėlynojo Nilo, prasidedančio Etiopijos kalnuose, vandenys. Jis ir parūpina toliau tekančiai upei 85 procentus vandens.

Krokodilai - paskutinė teismo instancija
Prieš Nilui įtekant į Sacharą, Nasero ežere galima pamatyti krokodilų. Kadaise šie ropliai gyveno visoje Nilo deltoje. Jie visur buvo beatodairiškai naikinami, išskyrus Fajumo oazę. Ten buvo garbinamas dievas su krokodilo galva. Gyvais krokodilais buvo rūpinamasi, jie buvo gerbiami. Krokodilai net buvo savotiška paskutinė teismo instancija. Kaltinamas rimtu nusikaltimu asmuo, kuriam grėsė mirties bausmė, turėdavo perplaukti tvenkinį, kuriame gyveno krokodilas. Jeigu jam pavykdavo likti gyvam, vadinasi, būdavo nekaltas. Jeigu jį suėsdavo krokodilas, reikšdavo, kad nusikaltėlis sulaukė pelnytos bausmės. Šie gyvūnai mėgsta šiltą klimatą ir pelkėtus krantus. Krokodilės susisuka lizdus, pilnus vešlios žalumos, jos padeda jaunikliams išsiristi iš kiaušinių ir rūpinasi savo mažyliais, medžiojančiais pakrantėje, tol, kol šie įgyja pakankamai patirties. O tėvai gina savo teritoriją ir „gieda“ meilės serenadas, norėdami suvilioti jau pailsėjusias nuo motinystės rūpesčių pateles. Faraonų laikais Sacharos klimatas buvo drėgnesnis. Didžiuliuose dabartinės dykumos plotuose plytėjo savana, kurioje gyveno gazelės, šakali liūtai. Todėl Ramzis II galėjo turėti mylimą liūtą.

Gyvūnai, kurie Egipte išliko tik šventyklų sienų raižiniuose, yra hipopotamai. Šiam gyvūnui senovės egiptiečiai puoselėjo nevienareikšmius jausmus. Viena vertus, patelės buvo saugomos, nes jos buvo siejamos su namų židinio globėja Toeris, kuri būdavo vaizduojama kaip jauniklių besilaukianti hipopotamė su krokodilo ketera, užpakalinėmis liūto letenomis ir žmogaus rankomis. O galingi patinai buvo garbinami kaip dievo Horuso įsikūnijimas. Kita vertus, hipopotamai buvo ritualinių medžioklių objektas, nes esą įkūnijo blogio dievą Setą. Vargšų hipopotamų nelaimė buvo jų apsauginės kraujo spalvos išskyros, kurios atstojo balzamą, sutepantį jų kūną ir saugantį nuo perdžiūvimo.

Tarp Asuano ir Fajumo Nilas nėra malonus akiai. Tik plonytė žalia juostelė tęsiasi abipus upės. Čia gausu skorpionų ir žalčių. Tačiau netoliese stūkso didingos piramidės, o už jų plyti Nilo delta - 22 tūkstančiai kvadratinių kilometrų dirbamos žemės, išraižytos kanalų, upelių ir ežerėlių. Čia
gausybė keliaujančių paukščių iš Europos ir Azijos. Pakrantėse vaikštinėja gervės, iš dangaus sminga tiesiai į vandenį žuvininkai, tulžiai. Ibisai - šventieji senovės Egipto paukščiai jau išnykę.

Pagal užsienio spaudą
„Viva!“ nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija