3 meniu – 3 darbo valandos
Savo nišą visame pasaulyje sėkmingai randa restoranai, dirbantys griežtai pagal pusryčių, pietų, ir vakarienės arba a la carte meniu. Negana to, restoranas tarp pusryčių, pietų ir vakarienės kartais netgi ir užsidaro. Restorano darbo laiko pavyzdys:
Pusryčiai: 8:00-11:00 val.
Pietūs: 12:00-14:00 val.
Vakarienė/a la carte meniu: 17:30-23:00 val.
Priežastys įvairios – pagal tokį grafiką skirtingu laiku gali dirbti skirtingi virėjai, pusryčiams nebūtina kurti visų restorano krosnių, taip racionaliai naudojama energija, skirtingi meniu sukuria unikalią atmosferą. Galima įterpti ir popietės arbatą arba kokteilių valandą, o sekmadieniais lankytojus kviesti vėlyvųjų pusryčių.
„La Petite Syrah Café“: kova su nemandagumu
Prancūzijoje, kavinės „La Petite Syrah Café“ terasoje užsisakant kavą, gali tekti sumokėti gerokai brangiau, jei pro šalį bėgančiam padavėjui šūktelėsite: „Vieną kavos!“, nepridėję net formalaus „Prašom!“. Ką jau kalbėti apie akių kontaktą!
Blogiausia, kad savo nemandagumą mes dažnai dangstome skubėjimu ir užimtumu. Tačiau tai yra elementarus nekultūringumas. Juk kas yra geros manieros? Tai – sugebėjimas pasidalinti kažkuo ar iš dalies atsisakyti savo patogumo, kad ir su tavimi bendraujantis nejaustų diskomforto. Tarkim, pastatyti automobilį taip, kad kitas galėtų laisvai išvažiuoti, yra geros manieros. Arba taip pat geros manieros yra pakelti akis nuo savo išmaniojo telefono (laikraščio), pažiūrėti į padavėją, nusišypsoti ir tarti: „Laba diena, man vieną kapučino, jei galima – be cukraus“.
O juk padavėjai – taip pat žmonės. Jie nusipelno, kad su jais būtų elgiamasi mandagiai. Kita vertus, įsivaizduokite, kiek kilometrų jiems reikia sulakstyti į terasą ir atgal! Tad kavinės „La Petite Syrah Café“ vadovybė nusprendė su visuotine nekultūra kovoti kainomis. Nauda dviguba: ir pinigų daugiau, ir klientą sugėdina.
Kavos meniu atrodo taip:
„Laba diena, vieną kavos, prašom!“ – 1,40 euro;
„Kavos, prašom!“ – 4,25 euro;
„Kavos!“ – 7 eurai. 
„Eenmaal“: gina vienišus žmones
„Eenmaal“ Amsterdame – pirmasis pasaulyje restoranas, kuris gina vienišus žmones. Šio restorano staliukai – tik vienam asmeniui. Jo įkūrėja – Marina Van Goor, architektė, dizainerė, dailininkė ir tiesiog intelektualė. Ji sako, kad visuomenė labai spaudžia ne tokius kaip visi. O jei jis nenori ar negali gyventi „kaip visi“, sulaukia didelės kritikos. Tad vienišiai – ne išimtis.
Dailininkė sukūrė nepriekaištingą interjerą, sumaniai į jį įterpdama garsių žmonių mintis. Tarkim, priminė Omaro Chajamo eiles:
„Tu verčiau badauk, nei valgyk kas papuolė,
Ir verčiau lik vienas, nei būk su bet kuo“.
Ir interjeras, ir kavinės filosofija leidžia komfortiškai jaustis vienišiems žmonėms. Net jei tik kuriam laikui norėsite pabūti vienas, „Eenmaal“ tam puikiai tiks.
„Gramo“: mokėk už suvalgytą kiekį
Dubajuje plinta nauja mada. Jau atidarytas restoranas, kuriame sąskaita pateikiama už suvalgytą kiekį. Labai paprasta: suvalgei du šimtus gramų salotų – mokėk už du šimtus. Tačiau jei tavo salotų porcija – vieno kilogramo, būk malonus, sumokėk už kilogramą. Taip tikimasi kovoti su žmonių godumu, kvailumu ir rajumu, o šios savybės ypač pasireiškia, kai perkamas poilsis su paslauga „viskas įskaičiuota“.
Restoranas „Gramo“ įsikūręs viešbutyje „Al Jawhara“. Ir nieko keisto, kad dosnieji arabai ėmėsi europietiško taupumo. Juk pagrindiniai JAE klientai – verslininkai europiečiai.
„Mano istorija lėkštėje“: alergiškiems žmonėms
Alergija maistui – viena iš populiariausių šiuolaikinių ligų. Europoje alergija sergančiųjų žmonių priskaičiuojama daugiau kaip 80 mln., JAV – 65 mln. Mokslininkai prognozuoja, kad po kelerių metų kas antras žmogus taps alergiškas. Žinoma, bendras aplinkos užterštumas, chemija buityje, tręšiami laukai ir panašūs dalykai varo į neviltį vis daugiau žmonių. Vienas iš būdų išgydyti alergiją yra išbraukti tam tikrus produktus iš raciono. Tad verslininkai suskubo užpildyti šią nišą – parduotuvėse atsirado įvairių produktų alergiškiems žmonėms. Tarkime, tešla be kviečių grūdų ir t. t.
Prancūzijoje atidarytas restoranas „Mano istorija lėkštėje“ („Mon Histoire dans l'assiette“), kuris siūlo patiekalus be gliuteno, kiaušinių, riešutų, sojos, dažiklių, emulgatorių ir kitų dalykų, galinčių sukelti alergiją. Galima be baimės užsisakyti patiekalus, nes absoliučiai visi ingredientai surašyti į meniu. Be to, virėjai – itin patyrę, maistą pagaminti galėtų net ir griežčiausios dietos besilaikantiems.
Taip jau yra, kad su sveikata susijusius dalykus verslininkai brangiai parduoda. Tačiau šiame restorane pirmiausia rūpinamasi sveikata, tad kainos visai demokratiškos: vidutiniškai patiekalas kainuoja 13,50 euro.
„Big Knit Café“: mezgimo gerbėjams
Tailandiečiai sugalvojo suvienyti mezgimo gerbėjus į vieną būrį ir atidarė kavinę, kurioje ne tik galima išgerti kavos ar užkąsti, bet ir nusipirkti siūlų ar pamegzti. Tailando sostinėje Bankoke mezgimas vėl tapo madingas. Pagrindinė auditorija – jaunos moterys. Vienos mezga žaislus, kitos – šalikus savo artimiesiems, trečios dekoruoja namus.
Kodėl ši kavinė populiari? Pirmiausia, čia gali rasti kokių tik nori siūlų: tiek atspalvių, tiek sudėties prasme. Antra, tai puiki vieta pabendrauti su bendraminčiais, gauti patarimą ir tobulinti savo įgūdžius. Trečia, kažką numezgęs, iškart gali parduoti savo ar įsigyti klubo nario dirbinį. Na ir žinoma, čia galima skaniai pavalgyti. Tiesa, kavinėje dažnai organizuojami įvairūs konkursai, kurie vilioja prizais.
Interjeras išties labai minkštas ir jaukus. Patalpoje labai geras apšvietimas, kad rankdarbių mėgėjai negadintų regėjimo. Atrodo, bandymas suvienyti pomėgį, maistą ir laisvalaikį – labai vykęs.
Vieno patiekalo restoranai
Atrodytų, neįmanoma, kad restorane tebūtų tik vienas patiekalas. Tačiau yra tokių, ir jie gyvuoja net ne vieną dešimtmetį, perduodami iš kartos į kartą.
„Quanjude“ (Kinija, Pekinas)
Kas gaminama: Pekino antis
Kaina: 25 doleriai už porciją
Prekės ženklas „Quanjude Peking Roast Duck“ sukurtas 1864 metais, po dvejų metų atidarytas restoranas, kuris turėjo populiarinti šį delikatesą.
Kasmet restoranuose 5 mln. lankytojų suvalgo du milijonus Pekino ančių. Jas gamina kelios dešimtys virėjų, daugelis iš jų čia dirba jau daugiau kaip 50 metų. Salėje vienu metu telpa 600 žmonių. Tinkamiausia antis – 2,5 kg. Ji kepama tik ant datulių, persiko ar kriaušės malkų. Būtent jos suteikia nepakartojamą aromatą. Beje, anties karamelizuota odelė tikrai tirpsta burnoje. Virtuvės šefai per penkias minutes gali supjaustyti antį į 120 vienodo dydžio gabaliukų.
„Antica Macelleria Falorni“ (Italija, Florencija)
Kas gaminama: Florentietiškas bifšteksas
Kaina: 40 eurų už porciją dviems žmonėms
Dabartinis fermos šeimininkas Antica Macelleria Falorni — aštuntos kartos mėsininkas, auginantis išskirtinai Toskanos jaučius ir tiekiantis jų mėsą geriausiems Apeninų pusiasalio restoranams.
Kompanija, įkurta 1729 metais, nuo pat pradžių siekė geriausios kokybės. Dabar tereikia perspėti mėsininką, kad norėsite pietauti, ir čia pat, prie vieno vienintelio staliuko jums patieks geriausią bifšteksą Italijoje.
Jis ruošiamas tik ant laužo. Iš pradžių Florentietišką bifšteksą (it. bistecca alla fiorentina) vadino carbonata (it. carbone – „anglis“) arba braciola (toskanietiškai brace – „medžio anglis“). Šioje 800 g porcijoje nerasite nė lašelio lašinių, tačiau visada bifšteksas patiekiamas su kaulu. Kepsnys apkeptas vidutiniškai (it. al sangue). Idealiai prie jo tinka Chianti Classico vyno butelis.
