Oklende, didžiausiame Naujosios Zelandijos mieste, gyvenu 9 mėnesius. Nei daug, nei mažai. Dar nežinau, koks čia pavasaris - šitam pasaulio gale viskas atbulai, rugsėjo pirmoji - pavasario pradžia. Dar nebuvau pietinėj saloj, kurios grožiui vietiniai gieda ditirambus. Ir dar nemačiau kivių - paukštukų, kurie nemoka skraidyti, kaip pelėdos kažką veikia naktimis, o vardu dalijasi su Zelandijos gyventojais (Zelandijoje gyvena ne zelandiečiai, o kiviai). Tačiau tiek laiko užtenka iki ausų įsimylėti šalį, tituluojamą gražiausia pasaulio valstybe, kurioje gyvena 40 milijonų avių ir tik daugiau kaip 100 lietuvių ir į kurią patekti reikia mažų mažiausiai 25 valandų.
Jei kas paprašytų apibūdinti, kas yra Naujoji Zelandija, - pradėčiau nuo dalykų, kurie drąsiai gali vadintis jos simboliais. Gal ne visi jie bus surašyti kelionių vadovuose, bet jie yra neatsiejama kivių gyvenimo dalis. Bet apie viską nuo pradžių.
Haka ir regbis
Apie Naująją Zelandiją žino visi, bet nedaug. Žino, kad ten baisiai gražu, kad ten filmavo "Žiedų valdovą", ir žino, kad ten gyvena maoriai. Kai lietuviai sužaidė kelis kartus su Zelandijos krepšinio komanda, dar žinoma, kad vyrai ten šoka haka.
Mano galva, tai visiškai unikali maorių saviraiškos forma ir ji tobulai persikėlė į šiandieninį gyvenimą - be dirbtinio kvėpavimo ar kokio kultūros paveldo fondo investicijų. Haka kiviai šoka visur, kur reikia sėkmės ar pergalės, - prieš sporto varžybas, renginiuose, per gimtadienius. Haka dažniausiai yra ir būtina įprastinio turistinio maršruto sudedamoji dalis. Bet jei jau būsite Zelandijoj ir pasitaikys proga nueiti į regbio varžybas - būtinai taip ir padarykit. Nušausit du zuikius iš karto: pamatysit ir haką, ir žaidimą, dėl kurio pamišę visi vietiniai. O jei netyčia gautumėt kokio "All blacks" (Zelandijos regbio rinkinė) žaidėjo autografą - jį pardavę interneto aukcione galėtumėt atsiimti dalį kelionei išleistų pinigų - regbio žvaigždės čia dievai ir kiekvienas su jais susijęs dalykėlis yra aukso vertės. Tikrai.
Pounamu, paua ir feijoa
Jei kada sutiksit žmogų su spiralės formos žalio akmens papuošalu ant kaklo - būkit tikri, jis kaip nors susijęs su Zelandija. Žaliasis akmuo, arba pounamu, maoriams kelia tokius pat sentimentus kaip ir gintaras lietuviams. Ištisos kartos mokosi jį apdirbti. O jame išskaptuoti maorių simboliai, sakoma, teikia stiprybės juos nešiojančiajam. Ką ir bekalbėti, pounamu papuošalai yra pagrindinis dalykas, kurį reikia vežti lauktuvių artimiesiems. Tik brangūs jie, bet tikrai gražūs.
Dar vienas iš gamtinių Zelandijos simbolių - paua kriauklės. Neliaupsinsiu jų - nieko gražaus jose neįžiūrėjau. Tų kriauklyčių, tiesa, labai nedidelių, yra pilni paplūdimiai ir jos atrodo kaip nagų grybelio pažeisti ir pigiu perlamutriniu laku nutepti nagai. Bet jomis žavisi visi vietiniai: gamina papuošalus, puošia namus, kaip delikatesą valgo vietoj austrių. Jas saugo Gamtos apsaugos ministerija. Priežastis paprasta - jų galima rasti tik Zelandijoje ir jos esą kažkaip nepaprastai perlamutriškai švyti, o dėl klimato atšilimo ir kitų ekologinių negandų kasmet užauga vis mažesnės.
Balandį ir gegužę čia uždera vaisių, kurie drąsiai gali kautis dėl mėgstamiausio Zelandijos vaisiaus titulo. Vadinasi jie feijoa. Ir vėl komplimentų nežersiu. Mano labai subjektyvia nuomone, jie yra baisingai neskanūs. Atrodo, kad vienu metu valgai ananasą, guavą, žemuogę ir dar kažką. Ir nors išvardinti dalykai savaime nėra neskanūs, tačiau vienam vaisiui visko tiesiog per daug. O visi vietiniai alpsta ir tais mėnesiais, atrodo, nieko daugiau ir neveikia, kaip tik šaukštukais skaptuoja feijoa. Jei būsit Zelandijoje tuo metu - būtinai paragaukit. Ir nereikia jų pirkti - pasidairykit pamiškėse.
Oposumai ir gyvatės
Oposumus (nedidelis žvėrelis, panašus į žiurkę) kažkas kažkada atvežė į Zelandiją. Jiems čia taip patiko, kad išplito taip, jog dabar jų yra per daug. Jei kas pabandytų suskaičiuoti, kiek tų gyvūnėlių žūva bėgdami per kelią, skaičius būtų įspūdingas. Be to, tai vienintelis gyvūnas, kurio zelandiečiai nuoširdžiai nemėgsta. Šiaip jau jautrūs visokiems kailiniams ir natūralios odos drabužiams, atlaidžiai į tai žiūri tik tuomet, jei šie pasiūdinti iš oposumų.
O gyvatės? Jų nėra. Zelandija tobula šalis - čia nėra plėšrių gyvūnų. Vidury miško gali miegoti ir būti ramus, kad niekas tavęs ne tik nesuvalgys, bet net neįgels. Tiesa, iš Australijos pusės kartkartėm atplaukia ryklių, bet tai būna taip retai, kad bet koks jų pasirodymas iš karto būna aprašomas pirmuose spaudos puslapiuose.
Tobulas grožis
Visi Zelandijos naujokai juokauja, kad vieniems važinėtis po šalį yra pavojinga. Ir ne dėl to, kad eismas čia, kaip ir visose buvusiose anglų kolonijose, vyksta kita puse nei Lietuvoje. Ir ne dėl to, kad keliukai siauri, vingiuoti ir dažnai veda per kalnus. Tiesiog, kad ir kur važiuotum, visur taip gražu, kad užsižiopsojęs gali nulėkti nuo kelio. Todėl patariu čia keliauti grupelėmis: vienas vairuoja, visi kiti aikčioja ir fotografuoja.
Kur važiuoti ir ką apžiūrinėti? Klausimas vertas milijono. Įvairiuose žinynuose skelbiami pačių pačiausių Zelandijos vietų dešimtukai, šimtukai ir t. t. Svarbiausia, kad čia yra visko: nuo kalnų iki tobulo grožio paplūdimių, nuo krištolo tyrumo šaltinių iki verdančio purvo baseinų. Yra vietų, kurios tobulai iliustruoja rojų, ir yra vietų, grėsmingumu primenančių pragarą.
Jei man reikėtų kurią nors Zelandijos vietą karūnuoti kaip pačią gražiausią, turbūt tai būtų Cape Reinga. Tai pats šiauriausias Zelandijos taškas. Čia, pasak maorių mitologijos, keliauja mirusiųjų sielos. Ten susitinka dvi didžiulės jėgos: Ramusis vandenynas ir Tasmanijos jūra. Bangos taip plakasi viena į kitą, kad, atrodo, nuolatos girdi griaustinį griaudint. Atsistojus ant uolos krašto apima neapsakomas pakylėjimas - lyriškesnės sielos lietuvis galėtų ir Maironio posmus pradėti deklamuoti. Žadą atimanti vieta, tinkama visokio tipo keliautojams. Tingūs malonumų medžiotojai gali tiesiog grožėtis, tiems, kam atostogos asocijuojasi su aktyviu judėjimu, gali patraukti žemyn prie vandenyno - 8 valandų pasivaikščiojimo trasa atrodo įspūdingai: žemyn nuo didžiulių kalvų ir tada pajūriu.
Iki Cape Reinga galima atvažiuoti 2 keliais. Vienas įprastas ir vinguriuoja per kalnus, kitas - „99 mile“ pajūrio ruožas, kuris Zelandijoj irgi turi greitkelio statusą. Tiesa, važiuoti tuo paplūdimiu saugiausia su turistine grupe - tada nereikės nervintis ir minučių tikslumu skaičiuoti išvykimo laiko. Jei apsiriksi, gali būti, jog įstrigsi dėl potvynio - jūsų automobilį apsems, o jūs patys ilgai ir nuobodžiai eisite iki vietos, kur veikia mobilusis ryšys ir kur bus galima prisikviesti pagalbą. Kai kurių nuomos punktų draudimo sutartyse važiuojantys šiuo keliu automobiliai yra neapdraudžiami ir paliekami keliautojų atsakomybei, nes, jei išvengiate potvynio, tai lakusis smėlis dažnai pakiša koją. Žodžiu, tai dar viena tobulo grožio vieta. Kur akys užmato, vien saulė, Tasmanijos jūra ir kopos. Taigi rinkitės patys, kaip norėsite apžiūrėti šį paplūdimį. Adrenalino mėgėjai ir ekstremalaus vairavimo šalininkai pajūrio ruožu būtinai turėtų keliauti patys, o visiems kitiems siūlau - važiuokit autobusu. Vis tiek jausmas įspūdingas. Ypač kai esi iš šalies, kuri iš viso turi 99 kilometrus pajūrio ir juo tikrai negalima važinėti.
Važiuojant nuo šiauriausio taško iki didžiausio Zelandijos miesto Oklendo - viskas gražu. Cape Reinga ir „99 mile“ pajūrio juosta yra tik 2 vietos, kurios man yra pačios mieliausios ir į kurias nuolat norisi važiuoti. Bet jei kas paklaustų pačių zelandiečių - kiekvienas turi savo mėgstamiausią vietą Zelandijos šiaurėje. Tiems, kam patinka atostogų šurmulys, traukia į "Bay of Islands" ir mėgaujasi visomis pramogomis, kokios tik įmanomos prie vandens. Tie, kas ieško žmogaus nepaliestų gamtos kampelių, turi savo slaptus taškus kur nors Whangaroa ar "Bay of Plenty" ir mėgaujasi tyla, ramybe ir laukiniais paplūdimiais.
Ypatingas kvapas
Jei reikėtų išrinkti pačią keisčiausią Zelandijos vietą, tai būtų Rotorua. Miestas, įsikūręs centriniame vulkaniniame plokščiakalnyje. Tai aktyvi seisminė zona. Jei pataikai čia atvažiuoti apniukusią dieną, tikrai gali pamanyti, kad atsidūrei pragare: verdantys purvo baseinai, iš žemės trykštantys geizeriai, visos apylinkės skendi supuvusių kiaušinių tvaiko garuose. Yra žmonių, kurie į šias vietoves negali kojos įkelti - nuo tos smarvės tiesiog pykina, o visiems kitiems - tai turbūt vienintelė vieta žemėj, kur gali bezdėti kiek įsigeidęs, niekas oro gadinimu neapkaltins.
Dar Rotorua yra turbūt pati geriausia vieta, jei nori detaliau susipažinti su maorių kultūra. Dėl visų geoterminių dalykų anksčiau šiose vietose buvo lengviausia gyventi: nereikia jaudintis, kad sušalsi, nereikia šildytis vandens, jei nori nusiprausti, iš žemės besiveržiančiuose garuose galima gaminti maistą. Dėl to čia išliko daugiausia tradicinių maorių kaimų. Vietiniai dabar gyvena iš to, kad supažindina turistus su savo kultūra: moko gaminti hangi (tradicinis maorių patiekalas iš mėsos, moliūgų ir dar vieno paslaptingo ingrediento), šokti haka, papuošia tradicine tatuiruote ir pan. Smagu - atrakcija primena žaidimus Rumšiškėse ir nemažai kainuoja, bet yra to verta.
Jei maoriai jums neįdomūs, kitų pramogų sąrašas ilgas: nuo tingaus gulėjimo terminiuose baseinuose, pasivaikščiojimo po geoterminius parkus iki ekstremalių nusileidimų kalnų upėmis ar šuolių su parašiutu.
Pamirštas pasaulis
Kalnai... Gražiausi jie pietinėje saloje, bet ten dar nebuvau. Šiaurinės salos gyventojai turi tik porą. Didžiausias yra Ruapehu, aktyvus ugnikalnis - ten kiekvienas save gerbiantis kivis žiemos savaitgaliais traukia slidinėti. Mane kolegos, ekstremalaus slidinėjimo šalininkai, vis šiurpina pasakojimais, kaip galima slidinėti ant paties kraterio balansuojant - įkrisi ar neįkrisi, nusisuksi sprandą į uolas ar nenusisuksi. Kitas kalnas - Taranaki. Ruapehu mylėtojai jį su panieka vadina kalniuku ir jo nelaiko vertu dėmesio. Kad ir kaip būtų, tarp tų dviejų kalnų driekiasi taip pat tobulo grožio kelias - "Pamiršto pasaulio kelias " (angl. Forgotten world highway). Visuose turistams skirtuose lankstinukuose rašo, kad tas kelias iš esmės yra laiko mašina, vedanti į praeitį. Grįžti į ten, kur Zelandija buvo prieš kokius 50 metų: viena degalinė per 200 km, dviejų namų kaimai, kalnai, nusagstyti avimis, duobėti keliukai. Žavinga. Tikrai verta įtraukti į kelionės maršrutą.
Živilė Girnytė