„Napoli“ – kaip pavadinsi, nepagadinsi (Kaunas)

Ne vienas, tikriausiai, yra buvęs vietose – nedidelėse užeigose ar restoranėliuose, – nepasižyminčiose nei prabanga, nei išpuoselėta aplinka ar nuostabiais vaizdais pro langus, tačiau traukiančiose prie progos sugrįžti vėl: dėl geros virtuvės. Viena iš tokių vietų, bent jau teksto autorei, – Kauno Įgulos bažnyčios pašonėje veikiantis restoranas „Napoli“.

Dėl įstaigos pavadinimo „restoranas“ galima būtų ginčytis: daug labiau „Napoli“ tiktų liberalesnis užeigos pavadinimas. Kita vertus, „restorano“ sąvoka Lietuvoje yra tokia devalvuota, jog šiuo vardu drąsiai vadinasi ir prašmatni maitinimo įstaiga, ir keturių staliukų neaiškiais kvapais prakvipusi kavinukė. Čia, kaip sakoma, – kaip pavadinsi, nepagadinsi. Juolab kad ir „VŽ Savaitgaliui“ svarbu ne lingvistiniai aspektai, o tai, ar aprašoma įstaiga tinka verslo pietums, aptarnavimas, maisto kokybė ir pan.

Aplinka
„Napoli“ aplinkos vienareikšmiškai neįvertinsi: kai žmonių čia nedaug ir pagrindinėje restorano salėje užimti vos keli staliukai iš, berods, dvylikos, verslo reikalus aptarti galima, juolab, kad prie sienų esančius šešiaviečius staliukus (ant tokio ir nešiojamąjį kompiuterį nesunkiai įkurdinsi) skiria minkštasuoliai poaukštėmis atkaltėmis.

Tačiau vos pro duris įvirs būrelis triukšmingų studentų, viskas – rimčiai galas, nes salė per daug maža, kad galėtum ramiai susikalbėti. O „Napoli“ studentai, panašu, mėgsta: kava čia pigi (2 Lt), pieno kokteiliai – taip pat (3,50 Lt), alus irgi nebrangus.

Ir juos, ir solidesnius lankytojus, matyt, traukia ir dažnam mielas „aptrintas, padėvėtas“, jaukias Italijos ar Ispanijos užeigas primenantis Viduržemio jūros stilius: minkštos, šiltos spalvos, jaukumą kuria „senovinės“ nuotraukos ant sienų, palyginti daug žalumos ir kažkiek – netvarkos. Trumpai tariant, aplinka verslo pietums čia – patenkinama.

Patiekalai
Tačiau pagrindinis „Napoli“ traukos objektas, ko gero, yra patiekalai. „Napoli“ valgiaraštis įtiktų trumpo meniu šalininkams, besilaikantiems nuomonės, jog tokiu atveju, kai nedidelėse maitinimo įstaigose siūloma nedaug patiekalų, didelė tikimybė, jog visi jie pagaminti iš šviežių ingredientų. „Napoli“ skirtingų karštųjų patiekalų – žuvų, kiaulienos (13,50-19,50), veršienos bei jautienos (15-22,68 Lt), paukštienos – siūlo po 4-6 variantus. Akį patraukia tai, jog vienos grupės patiekalai gaminami iš skirtingų rūšių. Tarkime, „žuvų grupėje“ siūlomi 5 patiekalai: menkės, plekšnės, šamo, lašišos ir starkio.

Visada įdomu paragauti patiekalo, pavadinto maitinimo įstaigos vardu. „Napoli“ savo vardu vadina picą su lašiša ir avokadais (didelė – 16,90 Lt). Reikia pripažinti: ji galėtų patikti ir žmogui, galinčiam išgyventi be picų: ant plono padelio gausiai pridrėbta produktų: sūrio, pomidorų, šviežutėlės lašišos, prieskonių. Atskirame indelyje patiekiamas jogurtinis padažas, beje, beveik visuomet puikiai derantis prie keptos lašišos: jis neutralizuoja šių žuvų riebumą.

Pretenzinga būtų spręsti apie picų kokybę iš vienos ragautos picos. Kitą sykį lankantis „Napoli“ užsisakėme „Marinarą“ (maža – 8,90 Lt) – picą su jūros gėrybėmis. Vėl plonas padelis, kalnas jūros gėrybių, jogurtinis padažas. Lygiai tokia pat skani ir tradicinė, kiekvienos picerijos valgiaraštyje esanti „Margarita“ (maža – 4 Lt).

Apskritai „Napoli“ picų yra nemažai (mažos – nuo 4 iki 10,50 Lt, didelės – 7-17 Lt), ir jos tikrai skanesnės nei kai kuriose didelių picerijų tinklų įstaigose. Salotų „Napoli“ taip pat gausu – 19 rūšių. Tyrinėjant iš nuotraukų valgiaraštyje matyti, jog didžiumos jų pagrindą sudaro salotos. Kiti ingredientai – mėsa, paukštiena, žuvys, įvairiausios daržovės, skirtingi padažai.

Iš „Napoli“ siūlomų teko ragauti trijų: „Mozarellos“, daržovių su vištienos lazdelėmis salotų, pagardintų mėtų padažu (7,80 Lt) ir ryžių su krevetėmis (6,65 Lt). Pastarosios, kaip sakoma, – „puikus pasirinkimas už kainą“: nors jų pagrindą sudaro ryžiai, salotos gaivios, pagardintos morkomis, o nepriekaištingai atšildytų krevečių – nepagailėta. Skanesnių „Mozarellos“ salotų ragauti, dievaži, seniai neteko, tik jų tėvynėje Italijoje. Tradiciškai iš mozarellos sūrio bei pomidorų gaminamos salotos čia buvo pagardintos avokado griežinėliais, kaparėliais, raudonaisiais mažais pipiriukais ir itin derančiu padažu. Kaina – apie 8 Lt.

Daržovių su vištienos lazdelėmis, apkeptomis su sezamu, salotos buvo užsisakytos tik dėl mėtų padažo: knietėjo paragauti. Deja, nė viena iš prie stalo „sėdėjusių“ 5 nosių nei mėtų kvapo, nei skonio nepajuto. Gal rūgštokas padažas taip buvo pavadintas dėl žalsvos spalvos, o ir jo rūgštumas pjovėsi su vištiena: ne tas variantas.

Nesigilinant į smulkmenas – lašišos kepsnį su žaliuoju padažu (15,89 Lt) lydėjo keptos bulvės (garnyrą galima pasirinkti), keptos geltonosios paprikos, svogūnai, citrinų skiltys. Porcija didelė, švelni lašiša puikiai derėjo su salsvokais svogūnais ir paprikomis. Paprastas, be viražų, skanus ir sotus buvo kepsnys su voveraitėmis (15,90 Lt). Porcija didelė, voveraičių ir bulvių – gausu.

„Kodėl taip ilgai kepa menkė?“ – nekantrauju, nesulaukdama patiekalo. Sulaukus paaiškėja: ne dėl žuvies jo taip ilgai teko laukti (ji – vos vos iškepta, gal net per lengvai, nemėgstančiam žalių žuvų), tačiau dėl ingredientų: menkę lydi tikras smulkintų daržovių užpilas ir džiūvėsėliuose apkeptos pomidorų riekės (ne riekelės).

Labai skanu, vertėjo laukti, net nekreipi dėmesio į tai, jog įrankius prie šio patiekalo padavėja atneša iš skirtingų rinkinių.

Taisyklių iš išimčių būna visur. Taip ir čia: iš trijų ragautų „Napoli“ sriubų – šaltibarščių, barščių, šiupininės – visos buvo skystokos, dažna šeimininkė išvirtų skanesnių.

Beje, darbo dienomis čia siūlomas atskiras kelių, vienu kitu litu pigesnių, tačiau ne prastesnių patiekalų valgiaraštis.

Aptarnavimas
Po pagyrų fontanų maistui tenka pasakyti – aptarnavimas „Napoli“, bent jau tuos 3 kartus, buvo prastas. Štai paprašyta prie salotų atnešti duonos padavėja nuėjo ir nebegrįžo. Paprašėme dar sykį, o sulaukėme tik baigdami tas salotas valgyti.

Apskritai buvome palikti likimo valiai tris kartus iš trijų: niekas nepasiteiravo, ar ko netrūksta, gal norėtume desertų, kavos, gėrimų. Desertų valgiaraštį susiradome patys. Pagaliau prisikviesta padavėja (ne mūsų stalelio) paklausė tiesiai šviesiai: „Na, tai pasakokit, ko norit“. Keistas klausimas restorane, net suglumome.

Jau vėliau kalbinta Vera Vertelkienė, „Napoli“ bendrasavininkė, sakė, jog restoranas aptarnavo „Kaunas jazz“ žvaigždes, padavėjos buvo pasimetusios dėl nuolat besikeičiančio tų žvaigždžių atvykimo į restoraną laiko ir pan. Taigi – tik kuo čia dėtos ne žvaigždės, o eiliniai restorano lankytojai, juolab jog tuo metu tų žvaigždžių „Napoli“ nė kvapo nebuvo? Tiesa, išeinant padavėja nuoširdžiai atsiprašė.

Vyno parduotuvė
Dar vienas svarbus dalykas, suteikiantis „Napoli“ žavesio: nuo praėjusių metų gruodžio tose pačiose patalpose veikia vyno parduotuvė. Gėrimus jai tiekia Lietuvos importuotojai, o pasižvalgęs po lentynas bent kiek vynu besidomintis žmogus pamatys, kad vyno kokybė „Napoli“ savininkams yra svarbi. „Rinkos dar neturime, bet turime nuolatinių pirkėjų“, – sakė p. Vertelkienė. Vyno parduotuvės patalpoje taip pat stovi stalai: patiekalų čia galima užsisakyti ir iš restorano valgiaraščio, yra ir keli rinkiniai prie vyno“. Sumokėjus „kamščio mokestį“ (10 Lt) galima čia pat paragauti norimo, parduotuvėje parduodamo vyno.

Ponia Vertelkienė sako kartais pabarama tiekėjų už tokią „labdarą“, tačiau, straipsnio autorės manymu, tai yra teisingas rinkodaros ėjimas: būrelis vyno mėgėjų čia gali paragauti norimo vyno, užuot pirkę katę maiše.


Beatričė Laurinavičienė
„Verslo žinios“, 2006 05 05
Henriko Milaševičiaus nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>