Mitus griaunantys Balkanai

Tenka pripažinti į kelionę po buvusios Jugoslavijos šalis vykus su šiokia tokia baime. Praėjusį dešimtmetį Balkanus nusiaubė apie 150.000 žmonių aukų pareikalavę karai, kuriuos „vainikavo“ sostinę Belgradą bombardavę NATO naikintuvai.

Visgi norint tapti vienu populiariausių turizmo regionų Europoje Balkanams tereikia atsikratyti šio klaidingo karingo regiono įvaizdžio – šiandien Serbija, Bosnija ir Hercegovina bei Juodkalnija trykšta turistiniu ir ekonominiu potencialu.

Tiesa, savaitę pasiblaškius tarp Belgrado, Sarajevo, Podgoricos ir Juodkalnijos pajūrio, susidaro įspūdis, kad margą kultūrinį, pažintinį ir naktinį gyvenimą gali pasiūlyti tik pirmosios dvi sostinės – Belgradas ir Sarajevas. Podgoricai kol kas, geriausiu atveju, tenka taikytis su tranzitinio miesto Juodkalnijos pajūrio link vaidmeniu. Tačiau kurortai ir gamtovaizdžiai yra ne ką mažiau stiprus šios jauniausios Europos valstybės koziris.

Belgradą atrask pats
Belgrado įvaizdis nepelnytai klaidina dalį potencialių turistų – be kelių bombomis iš NATO lėktuvų apgriautų pastatų, simbolizuojančių buvusio Jugoslavijos prezidento Slobodano Miloševičiaus režimą, Serbijos sostinėje neliko jokių užuominų apie 1999 m. miestą sukrėtusius įvykius.

„Vieną jų – buvusią milicijos būstinę – jau nusipirko investuotojai, ketinantys pastatą rekonstruoti ir jame įkurti didelį prekybos centrą“, – būsimu paskutinių Belgrado „vaiduoklių“ išnykimu džiaugiasi su miestu mane supažindinusi serbų porelė. Gaila, bet kol kas būtent šis pastatas pasitinka nuo oro uosto į senąją Belgrado dalį įvažiuojančius turistus.

Už bombų suniokotos milicijos būstinės prasideda tas Belgradas, apie kurį užsieniečiai girdėjo kiek mažiau arba išvis nėra girdėję, – tviskantis, gyvas ir siūlantis įvairių pramogų. Mieste susipina įvairūs, tačiau daugiausia nuo XIX a. gyvavę architektūros stiliai – karai ir konfliktai dažnai griovė Belgradą ir prieš porą šimtmečių. Net bene svarbiausias turistinis objektas – daugiau kaip pusantro tūkstančio metų menanti Kalemegdano tvirtovė – buvo ne kartą sugriauta, atstatyta, rekonstruota.

Belgrade saugu – gatvėse gausu žmonių tiek vidury dienos, tiek vidury nakties. Per kelias šiame mieste praleistas dienas nemačiau ne tik nė vieno valkatos ar benamio, bet ir sportinį kostiumą dėvinčio serbo. Man pritarė daugelis sutiktų ir kalbintų turistų – visų buvusių Jugoslavijos šalių miestai Vakarų europiečiams atrodė visiškai nepavojingi, o grupė po Europą visą mėnesį traukiniais keliaujančių britų tvirtino, kad kol kas nesaugiausias miestas jiems pasirodė Paryžius.

Naktinis gyvenimas mieste verda – daugelis barų (serbų vadinamų „kafana“) ir klubų veikia iki vėlyvos nakties.

„Gerų kafanų yra ir centre, tačiau tikros kafanos – kiek atokiau“, – tikino į vieną iš tokių mane vežę serbai. Ir išties – ant Savos upės kranto įsikūrusiose kafanose Belgrado pakraštyje pamačiau ir išgirdau tai, ką maniau esant tik Emiro Kusturicos filmuose. Tradicinės serbiškos vestuvės – triukšmingai grojantys ir šėlstantys čigonai, dainos, šokiai ir serbų tradicinė, lietuvišką samanę primenanti slyvų skonio rakija – verčia abejoti, kas judina ant upės kranto esančios kafanos grindis: visos tos linksmybės ar upe praplaukiančių laivų keliamos bangos.
Tiek dieninį, tiek naktinį Belgradą be vietinių pagalbos pažinti gali sektis kiek sunkiau nei kurį kitą miestą – keli mieste esantys veikiau kioskus primenantys turizmo informacijos centrai nedirbo, o kažkur rasto informacinio lankstinuko turinys pasakė ne ką daugiau nei gana sunkiai angliškai kalbantis statistinis serbas.

Atgal nesidairo
Prieš daugiau kaip dešimtmetį Sarajevas Bosnijos karo metu išgyveno ilgiausią apgultį šiuolaikinio karo istorijoje. 1992–1996 m. Jugoslavijos armija laikė apsupusi nepriklausomybę paskelbusią Bosnijos ir Hercegovinos sostinę, į kurią maistas ir vaistai buvo tiekiami siauručiu kareivių iškastu tuneliu. Net ir dabar, kai Sarajevas išvalytas nuo karo ir apgulties pėdsakų, ant namų sienų matyti tūkstančiai kulkų išmuštų skylių.

Šiandien miestas išgyvena turistų apgultį. Jų čia net daugiau nei gerokai didesniame Belgrade. Nenuostabu – mano viešnagės metu Sarajeve vyko teatro ir gatvės muzikos festivaliai, o miesto gatvėse buvo aktyviai reklamuojami artėjantys kino festivaliai ir kiti kultūros renginiai. Be to, Sarajevas laikomas vienu iš architektūros požiūriu vertingiausių, gražiausių Europos miestų, kuriame susipina minaretai, katalikų ir stačiatikių bažnyčios, ant kalnų šlaitų stovintys senoviniai nameliai, tarp kurių vinguriuoja stačios ir siauros gatvės.

Sarajevas – nuo seno itin tolerantiškas miestas dėl įvairių jame taikiai sugyvenančių religijų atstovų. Nors ant buvusios nacionalinės bibliotekos fasado kabančioje lentoje parašyta, kad „serbų nusikaltėliai 1992 m. sudegino milijonus čia saugotų knygų“, vietos gyventojai teigia žiūrintys ne į praeitį, o į ateitį.

Toliau nuo centro, pabrėžtinai saugant jo istorinį paveldą, kyla naujos statybos daugiabučiai ir biurai, miesto automobilių parkas tikrai ne prastesnis nei Vilniuje, o kai kurie bosniai ant savo automobilių valstybinių numerių užsiklijavę pačių pasigamintus lipdukus su Europos Sąjungos vėliavėle ir šalies pavadinimo santrumpa „BiH“ po ja. Auganti Sarajevo ir visos šalies ekonomika, stipri kultūra, angliškai kalbantys žmonės ir jų vienybė, nepaisant skirtingų religijų, leidžia tikėti, kad šis simbolinis lipdukas ant numerių ilgainiui, o gal ir netrukus taps tikrove.
Kalnuotoji sostinė siūlo daugybę muziejų, tačiau pati senoji miesto dalis yra tarsi muziejus po atviru dangumi. Apie naktį Sarajeve kalba nebent nusileidusi saulė, o ne tuščios miesto gatvės. Be to, priešingai nei Belgrade, Sarajevo turizmo informacijos centras išskėstomis rankomis laukia atvykstančiųjų.

Jauniausia valstybė
Juodkalnija nuo Serbijos atsiskyrė tik pernai, už šalies nepriklausomybę pasisakius 55,5% gyventojų. Tokia maža persvara referendume atsispindi visoje šalyje – užrašais „taip“ arba „ne“ išmargintos ne tik gatvės ar namai, bet ir uolos bei medžiai.
Ši šalis skyrėsi nuo Serbijos dar iki nepriklausomybės. Jugoslavijos karų metu Juodkalnijos kariai buvo prisidėję prie Jugoslavijos armijos, tačiau pati šalis dėl konfliktų beveik nenukentėjo. Be to, nuo praėjusio dešimtmečio vidurio Juodkalnija vykdė palyginti kitokią ekonominę politiką nei Serbija – šalyje oficiali ir vienintelė valiuta yra euras, pakeitęs anksčiau čia galiojusią Vokietijos markę.

Apie Juodkalnijos sostinę Podgoricą vienas britų turistas juokais mestelėjo repliką: „We hate you city“. Čia turistai nelaukiami, tačiau ne dėl to, kad būtų nemėgstami, o dėl to, kad mieste beveik nėra ką pamatyti. Juodkalnijos sostinė gana monotoniška ir pilka, tačiau to negalima pasakyti apie Juodkalnijos gamtą ir Adrijos kurortus, kuriuos ne veltui atranda Rusijos investuotojai.

Beveik kiekvienas pajūrio miestelis gali pasigirti istoriniu ir architektūriniu paveldu. Kelias dienas teko ilsėtis viename geriausių laikomame, tačiau žmonių nepergrūstame Kotore. Šį kurortą iš trijų pusių supa beveik tiesiai į jūrą nusileidžiantys puskilometriniai kalnai – Kotoras įsikūręs to paties pavadinimo įlankoje, kurioje jūros vanduo dažnai įšyla daugiau nei 30 laipsnių.

Nebrangius, tačiau puikius vaizdus ir orus garantuojančius Juodkalnijos kurortus atranda vis daugiau Vakarų Europos turistų, tačiau populiariausia kalba nekilnojamojo turto agentūrų skelbimuose – rusų. Šios šalies piliečiams čia nereikia vizų, jie vieni iš pirmųjų pastebėjo Juodkalnijos turistinį potencialą. Rusų kalbą gatvėse išgirsi dažnai, o vietos gyventojai tikina, kad rusai šalyje yra pagrindiniai nekilnojamojo turto pirkėjai.
Visgi kol kas poilsis Juodkalnijoje nebrangus – 2 kambarių buto nuoma senoviniame name su terasa prie Kotoro kainuoja apie 20 EUR už naktį.

Perspektyvus regionas
Buvusioms Jugoslavijos šalims yra kur stiebtis – valstybėse nesvetima korupcija, prastoka transporto infrastruktūra, silpni turistus ir investicijas vilioti turintys viešieji ryšiai.
Bet vis dėlto apmaudu, kad Lietuvoje pešamasi dėl šalies prekės ženklo ar įvaizdžio formavimo strategijos, o atvykėliams turime pasiūlyti, deja, tikrai mažiau nei dar neseniai kariavusios Balkanų šalys.

Prieš kelis dešimtmečius jos klestėjo – Sarajevas netgi rengė 1984 m. žiemos olimpines žaidynes. Apsilankius šiose šalyse atrodo, kad jos užprogramuotos netolimoje ateityje vėl suklestėti. Tai patvirtina ir sėkmingas Slovėnijos, taip pat priklausiusios Jugoslavijai, pavyzdys.

Kostas Baubinas
„Verslo žinios“, 2007 08 03
Interneto archyvo nuotr.
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>