Kovo pradžioje JAV institucijos, neapsikentusios pranešimų apie suklastotus elitiniais vadinamus vynus, pradėjo tyrimą, kuriuo siekiama išsiaiškinti, kokia yra padirbto vyno patekimo į aukcionus schema. Teigiama, kad falsifikuotų prestižinių vynų kiekis pasaulyje auga sykiu su prabangos prekių rinka.
Padirbtus vynus sunku aptikti. O kai kolekciniai vynai yra tokie populiarūs, kad turtingi pirkėjai už juos kloja didžiules sumas, pagunda klastoti kyla labai didelė.
JAV leidžiamo autoritetingo vynų žurnalo „Wine Spectator“ skaičiavimu, aukcionai parduoda iki 5 % falsifikuoto vyno. Į tai aukcionų namai atsako, kad, prieš pateikdami vyną pirkėjams, jie kruopščiai patikrina kiekvieno butelio istoriją, jo kilmę. Richardas Brierley'us, „Christie's“ Vyno departamento vadovas, sako, kad anksčiau jie tikrindavo tik rečiausius vynus. Dabar, kai daugelis aukcione parduodamų vynų kainuoja per 1000 USD už butelį, – ir ne tokius retus.
Jeffas Zacharia, „Zachys Wine“ prezidentas, neslepia, kad šiais laikais vyno klastotojai tampa vis išradingesni, tačiau abejonės dėl falsifikatų netrukdo rinkai augti. Tinklapis www.vedomosti.ru praneša, kad praėjusiais metais „Zachys“ pelnas siekė 35 mln. USD, du kartus daugiau nei 2003 metai. „Christie's“ pelnas už 2006-aisiais parduotą vyną siekė 58 mln. USD.
Ekspertų manymu, padirbtų vynų rinkoje buvo visada, tačiau tik neseniai jų paplitimas ir, žinoma, vertė tapo per daug rimti, kad tai būtų galima ignoruoti. Tikėtina, kad beveik visi aukcionai ar rimti vyno prekybininkai, patys to nenorėdami, pardavė tam tikrą skaičių falsifikatų.
Serena Sutcliffe, nuo 1991-ųjų vadovaujanti “Sotheby's“ aukciono Vyno departamentui, viena iš pirmųjų pradėjo garsiai kalbėti apie šią problemą, ji pareiškė, kad neva 1945-ųjų derliaus parduoto vyno kiekis yra daug didesnis, nei tais metais jo buvo pagaminta. Maureen Downey, Kalifornijos vynų ekspertė ir konsultantė, turinti kolekcinio vyno verslą „Chai Consulting“, įsitikinusi, kad savo priedermių neatlieka būtent gero vyno prekeiviai.
„Retai aptiksi aukcione juvelyrinių dirbinių be pardavėjo autentiškumą patvirtinančių dokumentų, – sako ji. – Tai kodėl parduodant gerą ir retą vyną turėtų būti kitaip? Manau, kad pirkėjas turi žinoti, kas buvo padaryta vyno autentiškumui patvirtinti, kokia tiksli jo kilmės vieta, kaip tiekėjai atrado tuos brangakmenius, kuriuos siūlo, ir kiek jiems tai kainavo? Kartais siuntos yra tokios įmantrios, kad tiesiog reikalauja pasidomėti jomis. Didžiausias p. Maureen rūpestis yra tai, kad daugelis aukciono namų, imančių nuo 10 iki 19 % komisinių iš pirkėjų ir pardavėjų, apgaudinėja savo klientus.
Garsi vyno rašytoja Jancis Robinson, „Financial Times“ (FT) vyno apžvalgininkė, svarstydama apie šį „sudėtingą ir tamsų verslą“, sako: „Skystas ir nenuspėjamas“, – ką gi daugiau gali pasakyti apie vyną. Dėl to jį lengva suklastoti, apgauti net kvalifikuotus ekspertus. Aukcionuose šiais laikais parduodamas vynas pristatomas kaip „itin geras ir retas“. Jo kainas nuo XX a. devintojo dešimtmečio augina didėjantis itin turtingų žmonių skaičius ir jų domėjimasis vynu. Už patikimą vardą turinčių vyndarių gerų derliaus metų produkciją (pvz., burgundiškieji „Domaine de la Romanee Conti“, šviesaus atminimo vyndario Henrio Jayerio, „Chateux Petrus“ ar „Lafleur“ vynai) aukcionuose mokamos penkiaženklės sumos.
Tačiau, svarsto p. Robinson, gali praeiti nemažai laiko, kol kolekcininkas atidarys vieną iš savo „Chateau Latour-a-Pamerol“, 1961 m. ar „Roumier, Bonnes Mares“, 1923 m. butelių ir aptiks, kad jų turinys nelabai susijęs su tuo, ką mokėdamas milžiniškus pinigus jis tikėjosi įsigyti. Įtartinus butelius kolekcininkai siunčia gamintojams, kad šie patvirtintų autentiškumą. Tačiau bėda ta, kad prieš pareikšdamas savo nuomonę pats gamintojas dažnai turi paragauti vyno. Juk kol kas nėra sugalvota jokio neabejotinai patikimo būdo nustatyti tam tikro vyno derliaus metus ar kilmę vien pasižiūrėjus į butelį. Juolab daugelis abejotinos kilmės vynų pagaminti tais laikais, kai rūsiuose bręstantis vynas nebuvo surašomas. Tik neseniai suprasta, kad registruoti vynus yra būtinybė.
Etiketės ir buteliai
Nors senųjų etikečių padirbinėtojai vis labiau profesionalėja, aptikti falsifikatą galima kvalifikuotai apžiūrėjus etiketę. Juk specialistui nesunku pasakyti, pataria p. Robinson, kaip, metams bėgant, keitėsi etiketės šriftas ar spalva.
Ateities kolekcininkams, regis, bus paprasčiau: prestižinio vyno gamintojai kuria vis naujus būdus, padėsiančius nustatyti jų vyno autentiškumą. Pvz., „Chateau Petrus“ etiketėse jau yra ženklų, matomų tik ultravioletinėje šviesoje.
Kalbant apie butelius, – jų forma, spalva, stiklo kokybė ir svoris gali nurodyti keletą svarbių dalykų, ne veltui tušti prestižinio vyno (ar kitų gėrimų) buteliai kai kuriose rinkose (pvz., Honkongo) kainuoja gana brangiai, o kolekcininkai ir gamintojai reikalauja, kad po degustacijų tušti tokio vyno buteliai būtų sunaikinti.
Su buteliais nutinka įvairių istorijų. FT pasakoja, kad „Chateau Petrus“ (šiame ūkyje pagaminama vos 2500 dėžių, ir tai – tik gero derliaus metais) vynai klastotojams ilgą laiką buvo vieni didžiausių taikinių. Nors Christianas Moueix, dabartinis ūkio žemių valdytojas, turi rimtų priežasčių abejoti, kad didesnės talpos buteliai buvo naudojami prieš 1945 m., tačiau daug tokių butelių su pasididžiavimu saugomi rūsiuose visame pasaulyje.
„Galiu tik pasakyti, kad 1921 m. datuojami imperiales (6 l talpos) buteliai yra neįmanomas dalykas. Tuo metu tokie buteliai buvo nenaudojami“, – sako p. Moueix.
Beveik didvyris
Ponia Maureen stebisi: „Kodėl pirkėjai neklausia, iš kur ištraukti tie „nepaprasti visų laikų populiariausieji“? Ar kas nors galėtų nustatyti, kaip jiems pavyko sukaupti tokią kolekciją? Ar tai buvo viso gyvenimo darbas, ar tiesiog greita investicija? Deja, kiek galiu pasakyti iš asmeninės patirties, tai dažniausiai reiškia trapius ego ir godumą.“ Praėjusiais metais vienas amerikietis kolekcininkas, turintis ganėtinai tvirtą ego ir daugybę pinigų, nusprendė susirasti žmones, kurie, jo manymu, pardavė jam padirbtą vyną. Paieškos peraugo į minėtąjį tyrimą, kurį atlieka JAV teisingumo departamentas ir FTB.
Milijardieriui Williamui I. Kochui, žinomam laivų, meno kūrinių ir vyno kolekcininkui, padavusiam į teismą vokietį vyno prekeivį Hardy Rodenstocką už tariamą padirbtų vynų paleidimą į prekybą, bylinėtis ne naujiena: daugelį metų jis praleido besiteisdamas su broliais dėl šeimos naftos kompanijos. Įtarimas, kad p. Rodenstockas įkišo p. Kochui falsifikuoto vyno, kilo tada, kai Bostono meno muziejus paprašė dokumentų, patvirtinančių „Džefersono butelio“ (Thomas Jeffersonas, JAV prezidentas, sukaupęs dabar jo vardu vadinamą vyno kolekciją, turėjo įprotį registruoti visus svarbesnius savo pirkinius) autentiškumą. Butelis iš prezidentui priklausiusios kolekcijos turėjo būti eksponuojamas kartu su kitais milijardieriaus vynais, tad muziejus įspėjo kolekcininką, kad kai kurie iš jo vynų gali būti padirbti.
Davidas Molyneux-Berry, buvęs „Sotheby's“ Vyno departamento vadovas, buvo pakviestas nustatyti, ar du iš trijų p. Kocho turimų vyno butelių nėra falsifikatai. „Bilas nenurims, – sakė p. Molyneux-Berry. – Jis ne iš tų, kurie buvo apgauti ir nenorėdami pasirodyti idiotais paėmė kompensacijas ir atidavė atgal butelius. O tie buteliai klastotojų vėl paleidžiami į rinką.“
FT pasakoja, kad p. Kochui keturis Jeffersono butelius, neva 1784 m. ir 1787 m. derliaus, pristatė p. Rodenstockas. Žinoma, jis tvirtino, kad prezidento Jeffersono kolekcijos buteliai yra autentiški, ir teigė, jog 1980-aisiais jam buvo pasiūlyta apie 30 butelių iš užmūryto rūsio Paryžiuje, juose yra išgraviruota „TH.J“. Visa tai esą pasiūlė prekeivis, kurio pavardę p. Rodenstockas jau pamiršo.
Jeffersono butelių atsiradimas vyno rinkoje sukėlė tikrą šurmulį. Dar 1985 m. „Christie's“ aukcione 1787 m. „Lafite“ iš tos pačios kolekcijos buvo parduotas už 105 000 GBP (tai – vis dar didžiausia kaina už vyno butelį). Deja, eksponuojant jį po stipriomis šviesomis „Forbes“ muziejuje vynas surūgo, mat, išdžiūvus kamščiui, į butelį pateko oro. Po poros metų tame pačiame aukcione buvo parduotas pusbutelis 1784 m. „Margaux“, jį nupirko Marvinas Shankenas , JAV leidžiamo vyno žurnalo „Wine Spectator“ savininkas. 1985 m. birželį, pusmetį prieš tai, kai „Christie's“ aukcione buvo pasiūlytas „Lafite“, buvo atidarytas pirmas raudonojo vyno butelis iš Jeffersono kolekcijos – pirmojo derliaus „Chateau Mouton-Rothschild“, pagamintas iš 1787-ųjų derliaus „Branne Mouton“ ūkyje (taip tais laikais buvo vadinamas dabartinis ūkis). Michaelis Broadbentas iš „Christie's“ pranašavo, kad vynas bus „rūgštokas ir išblukęs“. Tačiau vos išpilstytas į taures jis paskleidė puikių aromatų puokštę, o skonis buvo toks stiprus ir aštrus, lyg būtų įpilta porto. Neabejotinai tai buvo puikus gėrimas. Tačiau, kad ir kaip būtų, falsifikuoto vyno pardavimu dabar kaltinamo p. Rodenstocko reputacija vertinama nevienareikšmiškai.
„Tik Rodenstocko dėka buvo galima dalyvauti neįprasčiausiose vyno degustacijose. Nežinia, ar 1811-ųjų „Yquem“, jo pateiktas Miunchene, buvo autentiškas, tačiau tai buvo vienas gardžiausių kada nors ragautų gėrimų, nors turėjo aviečių prieskonį. Tas, kas sukūrė šį gėrimą, vertas pagarbos“, – sakė p. Robinson.
Falsifikuotų vynų aptinkama ne vien didžiuosiuose aukcionuose. Neseniai italų valdžia sulaikė 20 000 butelių neva garsiojo toskaniečio markizo Antinorio pagaminto „Sassicaia“ vyno, buvo aptiktos prancūziškojo „Chateau Mouton-Rothschild“ ir australietiško „Penfolds Grange“ padirbtos partijos. Tačiau, specialistų vertinimu, vyno falsifikavimas labiau yra Amerikos problema, nes ten kolekcionavimo mentalitetas yra kitoks – kolekcininkai nori turėti visus „ženkliukus“ savo albume.
„Panašias kolekcijas Anglijoje sukaupę žmonės retai yra anglai, – sako p. Robinson. – Jie yra iš tų superturtingų žmonių, kuriems turėti vyno rūsį tiesiog linksma ir įdomu. Deja, ir jie dažnai priversti nusivilti, kai sužino, kad buvo apgauti... Kai kurie iš jų jau bando šį tą daryti, bet tik amerikiečiai imasi rimtesnių veiksmų. Billą Kochą dėl to galima pavadinti beveik didvyriu.“
Beatričė Laurinavičienė
„Verslo žinios“, 2007 04 13
Interneto archyvo nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>