Berno kantonas: ypatingi morenai Jei išgirdę žodį „morenas“ pagalvojate apie Lotynų Amerikos šokį, klystate. Nors... Šiek tiek tiesos čia yra: morengai, kurie pas mus vadinami bezė, gundo ne prasčiau už pietietiškus ritmus. Lengvus orinius pyragaičius iš cukraus ir plaktų baltymų apie 1600 metus sugalvojo konditeris iš Meiringeno ir pavadino savo kaimo, esančio Berno krašte, vardu. Vokiškai kalbančioje Šveicarijoje bezė valgoma su plakta grietinėle, prancūziškoje šalies dalyje - su neplakta, labai riebia ir saldžia. Aiškiai netinkamas skanumynas skaičiuojantiems kalorijas, užtat juo labiau viliojantis gurmanus! Kas niekaip negali jo atsivalgyti iki soties, mintimis tegu nusikelia į 1985 metus: tada Meiringeno konditeris Andreasas Frutigeris su kolegomis pagamino didžiausią bezė pasaulyje - iš 2500 kiaušinių baltymų ir 120 kg cukraus. Kadangi milžinas netilpo nė į vieną krosnį, jį teko kepti saunoje 14 dienų! Tada Meiringeno kaimas buvo įrašytas į Gineso rekordų knygą.
Bazelio kantonas: saldumynai iš virto cukraus
Bazelio „maessmoegge“ yra neatskiriama liaudies švenčių dalis, kaip ir keptos dešrelės su bandelėmis. Tai begėdiškai saldūs ir ryškiaspalviai lazdelės formos saldainiai su riešutų įdaru. Jais norisi smaguriauti ir smaguriauti, išbandyti visas spalvas, ir vilioja jie ne tik vaikus! Tradiciniai Bazelio saldumynai gaminami iš virto cukraus: iš dar šilto rankomis suformuojamos ilgos, plonos lazdelės. Šiuo menu pasigėrėti galima vienintelėje vietoje – „Sweet Basel“. Nedidelėje parduotuvėje senamiesčio centre smaližiui apsals širdis: čia jis ras ne tik „maessmoegge“, bet ir traškių migdolų šokolade, minkštų kaip sviestas kreminių „Nougat de Bale“, daugybę rūšių spalvingų „Zaeltli“. Ir „Rocks“. Tai dar vienas firminis saldumynas: kieti įvairaus skonio ir įvairiai apipavidalinti saldainiai, papuošti širdimis, vaisiais,gyvūnų motyvais ar šalies tautinėmis spalvomis. Dažniausiai „Rocks“ būna braškių skonio.
Apencelio kantonas: permatomos rūkytos jautienos riekelės
„Mostbroeckli“, Rytų Šveicarijoje gaminamas pikantiškas užkandis, tirpte tirpsta burnoje: tai rūkyta jautiena, pjaustoma plonytėlaitėmis, beveik permatomomis, riekelėmis ir valgoma šalta. Išbandykite ją pavakariams po pasivaikščiojimo po Apencelio kalnus kaip pirmąjį sočios vakarienės patiekalą arba nupirkite jos lauktuvių namiškiams. Kad išliktų savotiškas skonis, žalia mėsa įtrinama žolių, prieskonių ir druskos mišiniu, kurį laiką brandinama, galiausiai džiovinama ore ir šaltai rūkoma. Ramiai galite parsivežti ir didesnę „Mostbroeckli“ atsargą: vakuumo pakuotėje apetitą žadinančius kąsnelius galima laikyti iki keturių mėnesių. „Mostbroeckli“ ir „Alpsteinbroeckli“ (to paties patiekalo variantas iš kiaulienos) gaminami Breitenmozerio mėsinėje Apencelyje. Savininkas Sepas Breitenmozeris dievagojasi, kad dar šiandien naudoja tą patį prieskonių mišinį kaip ir jo senelis. Kokį tiksliai, jis, aišku, nesako - tai daugiau kaip 100 metų šeimos paslaptis!
Argau kantonas: vyšnių degtinė
Italai turi savo grapą, šveicarai - vyšninę! Koks be šio uogų antpilo būtų tipiškas šveicariškas sūrio fondiu? Dauguma vyšnių nuskinamos centrinėje ir šiaurės vakarų Šveicarijoje. Jų čia auginama daugiau kaip 800 rūšių. Ir šviežios jos nuostabiai skanios, o vyšninė - dar skanesnė. Argau kantono Šteteno kaime vyšninę nuo 1918 m. gamina Humbelių šeimos įmonė. Jai naudojamos senų rūšių vyšnios, beveik neauginamos kitur. Lorencas Humbelis iš jų gamina rūšinę vyšnių degtinę. Jo gaminiai buvo ne kartą apdovanoti premijomis, tarp jų 2002 m. „Metų degtinės“. Kuo turi pasižymėti degtinė, kad pelnytų tiek laurų? „Ji turi ilgai glostyti gomurį ir sukelti šiltą, malonų jausmą skrandyje“.
Juros kantonas: sūrio roželės
Pirmiesiems trims kantonams - Ūrio, Švico ir Untervaldeno - 1291 m. pasirašius Konfederacijos sutartį, tikriausiai buvo sušveistas ne vienas skanus sumuštinis su sūriu - permatomu „Tete de Moine“. Puskietį sūrį jau prieš 800 metų „išrado“ Belelėjo vienuolyno vienuoliai. Iki šiol jis tradiciniu būdu gaminamas vien tik Juros slėniuose. Sūrio galvos 75 dienas guli ant pušinių lentynų, į stalą jis patiekiamas supjausčius specialiu peiliu ir suformavus roželes - taip geriausiai atsiskleidžia sūrio aromatas.
Tičino kantonas sausai auginami ryžiai
Ar žinojote, kad šiauriausia ryžių plantacija pasaulyje yra Šveicarijoje? Madžijos deltoje ir Magadino lygumoje netoli Askonos ir Lokarno ši kultūra auginama didesniame nei 15 ha plote. Iš „Nostrano Ticinese“ ryžių pietinio Šveicarijos kantono gyventojai gamina rizotą su grybais arba rizotą su šafranu. Kitaip nei Azijos ryžiai, augantys vandenyje, Tičine auginami „Loto“ rūšies ryžiai auga sausai, tačiau yra reguliariai laistomi. Žinovai žino: šie ryžiai yra itin aromatingi, verdant išlieka puikios konsistencijos, nesutyžta.
Turgau kantonas: tūkstantis rūšių obelų
Šveicarija yra ne tik kalnų ir ežerų šalis, čia auga ir daugybė obelų. Šveicarijos žemėje jų yra daugiau kaip tūkstantis rūšių, didžioji dalis vaisių sunoksta prie Bodeno ežero. Be natūralių obuolių sulčių, dar gaminamos rūgščios sultys iš raugintų obuolių, putojantis obuolių vynas, obuolių desertinis vynas bei daugybė skanių gėrimų iš obuolių ir uogų. Švelniai kalvotą kantoną puikiai galima išžvalgyti keliaujant dviračiu, tarp Vitenbacho ir Arbono net yra nutiesta dviračių trasa, vingiuojanti per sodus. Noikirche prie Turo upės yra Šveicerių šeimos sodininkystės ūkis, kuriame galima gauti tradicinių obuolių sulčių iš ypatingų veislių vaisių. Šeimininkai augina senų, beveik išnykusių veislių obelis, o dėl sulčių, šviežiai išspaustų iš jų vedamų vaisių - jų, savaime suprantama, būna tik rudenį, - verta važiuoti ir iš labai toli!
Pagal užsienio spaudą
„FS nuotr.“
„Laisvalaikio“ informacija:
http://laisvalaikis.meniu.lt
