Kitoks Paryžiaus vartojimo receptas

2007-04-19

Publicējiet savu rakstu

„Jei atostogoms turi labai nedaug laiko ir tvirtai žinai, ko nori, jas suplanuoti nesunku“, - teigia
rinkodaros paslaugų kompanijos „M brigados“ vadovas Audrius Sankalas. Šis vyras rado receptą, kaip svetimame mieste nesijausti turistu. Jį drauge su žmona Rovena, TV3 rinkodaros direktore, jau dukart išmėgino meilės ir svajonių mieste Paryžiuje. Pora nesigaili beveik mėnesio, abusyk sugaišto būsto paieškoms ir skrupulingai atostogų dienotvarkei. Kruopščiai kelionėms pasirengę sutuoktiniai galėjo mėgautis kiekviena atostogų minute.

Išgąsdino prasti viešbučiai
Pirmąsyk Paryžių Sankalai aplankė praėjusių metų balandį. Į kelionę porą pastūmėjo draugai, Audriaus gimtadienio proga įteikę lėktuvo bilietus. Kur gyvens ir ką veiks Pancūzijos sostinėje, sutuoktiniai planavo patys.

„Mes - išrankūs keliautojai, esame labai jautrūs aptarnavimui, todėl prieš išsirinkdami viešbutį ieškome komentarų internete“, - pasiruošimo pradžią prisimena Audrius.

Lietuviai Paryžiuje dairėsi kambario keturių žvaigždučių viešbučiuose ir buvo nustebinti daugybe prastų atsiliepimų. Internautai it susitarę peikia viešbučių pusryčius. Atvykusieji į kulinarijos sostinę tikisi, kad 10-30 eurų kainuojantys pusryčiai bus nepriekaištingi, tačiau išmėginę konstatuoja, kad patiektas maistas tokių pinigų nevertas.

Daugelis lieka nepatenkinti itin mažais arti centro esančių viešbučių kambariais. Kai kurie turistai mini, kad prieiti prie dvigulės lovos galėdavo tik paeiliui - tiek mažai vietos palikta kišeniniuose kambarėliuose.

Užkliūva Paryžiaus svečiams ir viešbučių personalas. Internautai skundžiasi atsainiu ir net aikštingu elgesiu su turistais.

Apsistojusieji centre vargsta dėl triukšmo, - viešbučių sienos neapsaugo nuo garsų iš gretimo kambario, o pro langus veržiasi gatvių ūžesys.

„Jei prastai išsimiegosime, kaip galėsime jausti malonumą vaikštinėdami po miestą? Esame įpratę keliauti patogiai, gražiai, džiaugdamiesi“, - dėl nekokios nakvynės perspektyvos sunerimo Audrius ir Rovena.

Tikrino nuomotojų informaciją
Pirmomis paieškomis nusivylę Sankalai nusprendė pasidomėti viešbučiais, siūlančiais apartamentus. O vėliau blykstelėjo mintis apžvelgti butų nuomai skirtas interneto svetaines.

Prieš kelionę pirmą ir antrą sykį butui išsirinkti lietuviai sugaišo apie mėnesį. Tačiau dabar Audrius sako turįs pakankamai patirties rekomenduoti, jo nuomone, solidžiausias paslaugas
siūlančias butų rezervavimo sistemas. Šiais patarimais jau naudojasi ir jo bičiuliai.

Sutuoktiniams buvo svarbu, kad butas būtų kuo ramesnėje vietoje. „Paryžiaus gyventojai per daug langais nesirūpina. Langai daugelyje butų seni, paklypę ir prastai izoliuojantys garsą. Jei namas yra miesto centre ir langai veda į gatvę, vadinasi, eisi miegoti labai vėlai, o kelsiesi anksti. Todėl ieškojome butų, kuriuose bent miegamųjų langai žvelgtų į kiemo pusę“, - atrankos
kriterijus aiškino A.Sankalas.

Lietuvis įsitikino, kad nuomotojų informacija dėl tylos bute ne visuomet patikima. Štai vieno buto Sen Lui saloje šeimininkė teigė, kad jis neseniai suremontuotas, tačiau pati jame negyveno, tad apie triukšmą nieko negalėjo pasakyti. Vis dėlto Audrius internete aptiko, kad tame pačiame name veikia vienintelis Paryžiuje anglosaksų baras „Beaver“ („Bebras“). Jame iki antros valandos nakties skamba tikro garso muzika, o jaunimas renkasi žiūrėti čia transliuojamų sporto varžybų.

Lietuvius sudomino ir vienas iš amerikiečių nuomotojų kompanijos siūlomų variantų Sen Žermeno rajone. Firmos atstovai teigė, kad butas nuomojamas gana seniai, langai jame nauji, dvigubų stiklų, ir skundų dėl triukšmo nebūta.

Šiems faktams patikrinti A.Sankalas pasitelkė palydovines rajono nuotraukas internete. Paaiškėjo, kad siūlyta apsigyventi šalia itin judrios gatvių sankryžos.

Tualete - skaitykla
Pirmąsyk į Paryžių Sankalai važiavo keturioms dienoms, o šį pavasarį nusprendė šiame mieste praleisti visą savaitę. Abu kartus pora siekė rasti tokį būstą, išlaidos kuriam neviršytų 1000 eurų.

„Nurodyta kaina - dar ne viskas. Nuomojančios firmos arba būsto savininko būtina pasiteirauti, ar į šią sumą įskaičiuotas buto tvarkymo mokestis. Taip pat svarbus ir avanso dydis bei
tai, ar ketinama jį grąžinti, jei buto užsakymas bus atšauktas. Taip pat kokio garantinio užstato prašo šeimininkas prieš įsileisdamas svečius“, - instrukciją, į ką reikia kreipti dėmesį prieš išsiskiriant su pinigais, siūlo A.Sankalas.

Susipažinę su apie 100 galimų variantų pirmąsyk lietuviai išsirinko dviejų kambarių butą Paryžiaus Marė rajone. Ramus, nedidukas, neprarūkytas butukas anksčiau priklausė jaunai moteriai. Buvusios šeimininkės dvasią, pasak Audriaus, čia buvo galima justi iš daugybės detalių: mažų mielų smulkmenėlių, kaspinėlių, nertų pagalvėlių užvalkalų, paveikslų reprodukcijų, šeimos nuotraukų.

Audriui smagu prisiminti šio butuko tualete aptiktą biblioteką. Pikantiškoje vietoje sumontuotose lentynose svečiai galėjo rasti ir angliškai išleistų turistams skirtų vadovų po Paryžių, ir literatūros klasikų kūrinių, ir net skandalingąjį Dano Browno „Da Vinčio kodą“.

Šį kovą pora apsistojo greta Marė esančiame Bastilijos rajone. Sename name kvapas Sankalams priminė muziejų. Jie džiaugėsi senais antikvariniais buto baldais, savininko šeimos
nuotraukomis. Patogumai rodė, kad šeimininkams ypač svarbu, kaip jausis jų svečiai.

„Tai vienintelis iš mūsų rastų butų iki tūkstančio eurų, kuriame radome vonios chalatus, daugybę rankšluosčių, kūno priežiūros priemonių. Virtuvėje laukė visa būtiniausia įranga
maistui ruošti: viryklė, orkaitė, mikrobangų krosnelė, net salotų džiovintuvas. Vienintelis trūkumas - televizorius, rodęs tik prancūziškas programas, tad jį įsijungdavome tik dėl oro prognozių“, - pasakojo Audrius.

Nenorėjo būti turistais
Sankalai Paryžiuje gyveno it tikri paryžiečiai. Tam abiejuose rajonuose buvo kuo puikiausios sąlygos. Iš ryto lietuviai greta namų esančioje kepyklėlėje pirkdavo šviežių bandelių. O po pusryčių pagal iš anksto sustyguotą dienotvarkę neskubriai traukdavo susipažinti su miesto įžymybėmis. „Nebuvome apsikarstę fotoaparatais, stengėmės kuo rečiau naudotis žemėlapiu, nelankėme muziejų, norėjome pasidžiaugti Paryžiumi ir būti nepanašūs į turistus“, - praėjusių metų viešnagės idėją prisimena A.Sankalas.

Pora žinojo, kad turistų lankomose vietose paslaugų ir pirkinių kainos gerokai aukštesnės nei atokiau nuo centro. Tačiau nesusilaikė neužkibę ant atvykėliams skirto kabliuko.

Kartą vėlyvų pusryčių lietuviai užsuko į vieną seniausių, kaip skelbiama, literatūros įžymybių pamėgtą kavinę „Les Trococopes“. 50 vietų salėje priešpiet jie rado užimtus tik kelis stalelius. Tačiau administratorė Sankalams pasiūlė rinktis vietas prie baro. Kitos, jos žodžiais, buvo paliktos norintiesiems priešpiečių.

„Turistams skirti restoranai menkai rūpinasi aptarnavimu ir maisto kokybe. Jiems nerūpi, ar tas pats turistas čionai norės užeiti kitąsyk“, - mano A.Sankalas.

Į kokius restoranus eiti ir nenusivilti, lietuviai taip pat mėgino atrasti skaitydami atsiliepimus internete.

Pasak Audriaus, patys paryžiečiai lankosi restoranuose greta savo namų. Puikių restoranėlių buvo gausu ir Marė bei Bastilijos rajonuose. Tik norint čia vakarieniauti tokiu pat metu kaip paryžiečiai, pusę devynių ar devintą vakaro, vietas reikia užsisakyti gerokai iš anksto.

„Šių restoranų turistų žinynai nereklamuoja. Jie gyvuoja iš tų žmonių, kurie aplinkui gyvena. Jei
blogai ruoš maistą, ten niekas neis“, - skirtumus pastebėjo lietuvis.

Pažįstantieji Roveną žino apie jos gastronominius sugebėjimus. Paryžiuje Sankalai taip pat nepraleido progos pasilepinti patiekalais iš turguje įsigytų gėrybių.

Pora pasinaudojo Paryžiuje gyvenančių bičiulių patarimu į ūkininkų turgų užsukti sekmadienio popietę. Tuomet prekeiviai nuleidžia kainas, nes pirmadieniais turgus nedirba.

Už vieną eurą lietuviai įsigijo didelį ananasą, tiek pat kainavo keturi avokadai. Sankalai negalėjo susilaikyti nenusipirkę Lietuvoje retų jūrų šukučių, šviežio tuno. Greta turgaus esančioje vyninėje jiems buvo pasiūlyta prie šių produktų tinkančio gėrimo.

Bastilijoje rado nereklamuojamą pilį
Antrąsyk Paryžiuje lietuviams rūpėjo ne tik pasidžiaugti pavasarėjančio miesto vaizdais, bet ir aplankyti keletą svarbiausių muziejų.

Pora domėjosi metereologų pranašystėmis savaitei ir žinojo, kada laukti blogų orų. Todėl dienomis, kai buvo pranašaujama lietus ir šlapdriba, ėjo į muziejus, o likusį laiką skyrė vaikštynėms gryname ore.

Dideliu atradimu Sankalams tapo mažai reklamuojamos Bastilijos įdomybės. Šiame rajone sutuoktiniai aptiko Sen Vinceno parką su žydinčių gėlių kilimais ir pilį su gotikine bažnyčia.

Turistams mažai viešinamas ir Bastilijoje esantis Meno viadukas („Viaduc des Arts“).

„Seniau čia buvo 10-12 metrų aukštyje virš gatvės pakilusi geležinkelio atšaka. Dabar jos vietoje žaliuoja medžiais, krūmais ir gėlėmis apsodinta veja. Einant viaduku apačioje gali stebti namų stogus ir aukštutinių butų langus. Tai Bastilijos gyventojų labai mėgstama vieta. Po viaduku užsukti kviečia meno galerijos, antikvariatai, baldų meistrų dirbtuvėlės“, - prisimena A.Sankalas.

NAUDINGOS NUORODOS
Informacija apie Paryžiaus lankytinas vietas:
www.eng.cityvox.fr/guide_paris/CityHome

Atsiliepimai apie viešbučius: www.tripadvisor.com