Pirmasis, kamerinis, konjakas gaminamas iš trijų-penkių rūšių žaliavos, kartais skirtingų metų, kartais - pagamintos iš skirtingų vynuogynų derliaus.
Antrasis, simfoninis, - tai iš dešimties rūšių konjako spirito maišytas konjakas, kurio tinkamiausias variantas gali būti ieškomas (ir maišomas) dešimtis metų.
Mažųjų konjako gamintojų namų didžiausias turtas, be jų dar neišparduotų žemių, yra nepriklausomybė ir namų reputacija, kitaip sakant, – geras vardas, kuriuo grindžiama konjako kaina ir pardavimų sėkmė.
Didžiųjų turtas - milžiniškos maišymui skirto gėrimo atsargos, finansinė galybė ir biudžetai reklamai. Didžiųjų galybė augo misdama mažųjų gamintojų syvais - iš čia, tikina tinklalapio www.vedomosti.ru specialistai, ir jų begalinės atsargos, ir tų atsargų įvairovė.
Kuklu, bet puiku
Teoriškai kompanija, turinti didžiules distiliato atsargas, turi ir didžiules galimybes juos maišyti (kupažuoti) skirtingomis proporcijomis ieškant geriausio varianto, t. y. kuriant idealų konjaką.
Mažieji namai turi mažiau atsargų, sykiu, – ir mažiau galimybių užmaskuoti gamybos nuodėmes.
Kita vertus, dideli žaliavos kiekiai gresia arba asortimento pertekliumi, kurį vargu ar įmanoma parduoti pažymėtą vieno gamintojo ženklu, arba nereikalinga išleidžiamų produktų standartizacija.
O kuklus gamintojas, nors tai ir panašu į stebuklą, įsigudrina sumaišyti savo tris turimus konjako spiritus į tokią puikią skonių ir aromatų puokštę, jog vėliau gėrimą graibstyte graibsto patys išrankiausi gurmanai.
Pagaminti klasikinį bet kokio stiliaus konjaką - didis menas, sutaria specialistai, tačiau paskutinių metų tendencija yra ta, jog eksporto rinkose pasirodo vis naujų „butikinių“ konjakų.
Iš tokių naujienų specialistai mini „Jean Filloux“ konjaką. Filju (Filloux) šeima už savo pagarsėjimą turėtų būti dėkinga aplinkybei, jog jau daugiau nei keli šimtmečiai kas nors iš jos narių dirba kupažo meistrais „Hennessy“ konjako namuose.
Filjų šeimos palikuonys konjako žinovų vertinami ne ką mažiau nei „Hennessy“ gamintojai už tai, kad atkakliai tęsia savo verslą gamindami aukščiausios klasės konjaką.
Dabartinis šeimos „galva“ Paskalis Filju, ketvirtosios kartos šeimos atstovas, pats kontroliuoja visą gamybos procesą ir yra kupažo meistras.
„Chateau de Beaulon“ – nedidukė šeimyninė įmonė, dauginanti vynmedžių sodinukus ir auginanti juos organiniais metodais, pasiekusi puikių rezultatų, t.y. palankiausių įvertinimų ir daugybės medalių tarptautiniuose konkursuose.
„Claudine Dudognon“ – vos 30 ha vynuogynų turinti įmonė, pavadinta šeimininkės vardu, įsigudrina parduoti žaliavą tokiems konjako gamybos grandams kaip „Delamain“, „Hine“, „Remy Martin“, tačiau dalį jos pasilieka ir sau. Iš pasilikto kiekio gamina vieną iš rinktinių konjakų.
„Chabasse“ ir „Bowen“. Dabartinį šių prekinių ženklų savininką, Rene-Liuką Šabase (Chabasse), penktos konjako gamintojų kartos atstovą, pasaulis žino ir kaip puikų gėrimo gamintoją, ir kaip gerą dizainerį (jo konjakų pakuotės apdovanotos tarptautiniuose konkursuose), ir kaip talentingą kupažo meistrą. Jis pats maišo konjako spiritą ir šį darbą prilygina madų dizainerio darbui: jis kiekvienąsyk gauna naują gėrimą, dizaineris - kuria vienetinius drabužius.
1818 m. įkurta įmonė savo vynuogynų neturi, gėrimus gamina iš Petit Šampan (Petite Champane) provincijoje (Cognac regionas, Prancūzija) auginamos žaliavos, geriausias jų konjakas, „Cognac Chabasse X.O. Imperial“, brandinamas daugiau nei pusę amžiaus. Beje, tiek (ir ilgiau) rūšinį konjaką brandina daugelis mažųjų jo gamintojų.
Beatričė Laurinavičienė
„VŽ Savaitgalis“ informacija
