Šī tīmekļa vietne izmanto sīkfailus. Turpinot izmantot tīmekļa vietni, jūs piekrītat mūsu sīkfailu politikai. Plašāka informācija par sīkfailiem.

Pieņemt
+ Ieteikt restorānu
Ziņas

Kaišiadoryse nevalgęs neliksi (Kaišiadorys)

2007-07-26
Publicējiet savu rakstu

Kaišiadoryse nevalgęs neliksi, o nustebintas būsi tikrai. Maloniai nustebintas. Nes šis miestelis turi restoraną (šiuo atveju į terminą nereikia žiūrėti įtariai), kuris nepadarytų gėdos bet kokiam didmiesčiui. O jei ir kainos būtų tokios pačios, kokios dabar yra „Toskanoje“, greičiausiai jame sunkiai gautum vietą, jei tokia maitinimo įstaiga veiktų, tarkim, sostinėje.

Vos įvažiavus į Kaišiadoris nuorodos kviečia sukti į dešinę ir apsilankyti užeigoje „Po vežimu“. Vadinasi, komandiruotės metu rasime kur užkąsti. Pagrindine gatve pavažiavęs kiek tolyn, pamatai reklaminį stendą, siūlantį apsilankyti kavinėje „Pas Rapolą“. Darome išvadą, kad bus iš ko pasirinkti. Vis dėlto pasikliaujame vietinio verslininko patarimu papietauti restorane „Toskana“. Reikia prisipažinti, apsispręsti padėjo smalsumas – negi tokiame mažame miestelyje iš tikrųjų yra maitinimo įstaiga, galinti taip vadintis. Pasirodo, yra. Ir aplinka bei maistu galinti netgi rimtai pasivaržyti su didmiesčio restoranais. O jei aptarnaujantis personalas negailėtų daugiau šypsenų ir išsamiau atsakinėtų į lankytojų klausimus, būtų visai gerai.

Burna neišdžius
Tik atsivertus valgiaraštį pirmasis puslapis informuoja, kad čia galima gauti pilstomojo vokiško „Warsteiner“ alaus. Šio gėrimo mėgėjai tokį pasiūlymą greičiausiai įvertins, nes paprastai pilstomas būna lietuviškas alus (ir te liežuvis nudžiūsta tam, kas ims tvirtinti, kad šis prastas) ar „Carlsberg“, bet ir tas pats Lietuvoje pagamintas. Irgi neprastas. Retai kur, bet įmanoma gauti ir „Guinness“ alaus.

Taigi – kitokia alaus rūšis, o į įvairovė visada yra gerai. Vis dėlto Italijos vyndariai nepalyginti garsesni nei šios šalies aludariai. Tiesa, itališkų vynų pasirinkimas šiame restorane nėra didelis – iš 11 siūlomo baltojo vyno rūšių tik 4 itališki, panašiai ir su raudonuoju vynu. Vis dėlto čia galima paragauti toskanietiško vyno „Villa Antinori“ (100 g/6,5 Lt) ar užsisakyti butelį „Ruffino Libaio“ – 48 Lt.

Taigi troškulys nebaisus net ir abstinentams ar vairuotojams. Prašom, jiems nealkoholinio „Warsteiner“ alaus. Bet už 0,33 taurę teks sumokėti 6 Lt – suprask, prievarta niekas prie vairo nesodina. Juo labiau kad yra ir kitų gėrimų: kavos, tikrai geros, (2,5 Lt), sulčių, pieniškų kokteilių ir pan.

Įvairovė gundo
Alkanas neliksi juo labiau. Išeisi ne tik sočiai, bet ir skaniai pavalgęs. Didžiausias keblumas – išsirinkti. Nors patiekalų nėra itin daug, bet jie įvairūs. Salotos (nuo 3,5 iki 11,5 Lt) varžosi su užkandžiais (5–12,5 Lt), siūlosi skanaujami 6 rūšių makaronai (7–11 Lt), jiems nenusileidžia picos, sunkiai telpančios į vieną valgiaraščio puslapį (6–17 Lt).

Akis nepraslysta pro sriubas. Jų tik trys rūšys, bet norisi visų paragauti. Užsisakome pomidorų sriubos su mozarrelos sūriu (3 Lt) ir trintos baravykų sriubos (5 Lt). Trintos brokolių sriubos (4 Lt) paskanausime, kai apsilankysime kitą kartą.

Bet gavusi pomidorų sriubos suprantu, kad ir kitą kartą vėl užsisakysiu būtent jos. Viskas čia dera: ir gaivuma, ir prieskonių tiek, kiek reikia, ir sūrio nei per daug, nei per mažai. Tik atsiverčiu valgiaraštį pasitikrinti, ar tikrai tokia didžiulė lėkštė kulinarijos gardėsio tekainuoja 3 Lt? Tikrai.

O štai kolega sako, kad jam per mažai druskos. Bet padėtį ištaisęs irgi ima girti savo baravykinę – druskos visada lengviau įsiberti nei iš persūdyto patiekalo išimti. Kol laukiame karštųjų patiekalų, knebinėjame sūrių rinkinį (8 Lt). Irgi yra ko nustebti, nes vietoj įprasto fermentinio sūrio griežinėlių, čia gauname ir pelėsinio sūrio, ir du kalnelius alyvuogių (aromatingų, ne tų, beskonių), ir graikinių riešutų pabarstyta, ir dar persikas dailiai papjaustytas.

Mėsos patiekalai „Toskanoje“ kainuoja 12–26 Lt, žuvų 8–21 Lt. Kolega, užsisakęs jautienos su teriyaki padažu (padavėja paaiškino, kad tai „kažkoks aštrus padažas“, patys įsitikinome, kad ne tik aštrus, bet ir subtiliai saldžiarūgštis), giria savo patiekalą išsijuosęs. Aš susigundžiau pikantiška pica (juk pietaujame „Toskanoje“). Ir kiek pasigailėjau, nes esu ragavusi ir skanesnių. Nepasakyčiau, kad neskanu, bet kažko stinga. Gal prieskonių, gal virtuvės dėmesio šiam patiekalui. Bet desertai netruko pataisyti virtuvės reputaciją. Ant mūsų stalo atsirado didžiausia taurė standžiai plaktos grietinėlės su šviežiomis braškėmis (6,5 Lt) ir „Aisbergo viršūnė“ – krosnyje apkepti ledai, „patupdyti“ ant pyrago gabalėlio“ (6 Lt). Vėl teko pripažinti – skanu ir įdomu.

Sprendimas pasiteisino
„Toskana“ veikia pusantrų metų. „VŽ savaitgaliui“ vėliau pasakojo jo direktorė Irena Marcinkevičienė, kad čia įkurti restoraną įpareigojo pats pastatas. „Kažkada jis buvo statytas kaip bankas, bet taip ir liko neįrengtas iki galo. Kai pastatas buvo pardavinėjamas, su vyru pagalvojome, o kodėl neįrengus čia viešbučio ir restorano? Juolab kad aplinka tam tinkama, nes pastatas yra pačiame Kaišiadorių parke“, – aiškina verslininkė.

Ji neabejoja, kad toks sprendimas pasiteisino, nes restoranas jau turi savo nuolatinių klientų: čia pietauja ir verslininkų, ir miesto svečių, jį pamėgusios ir šeimos su vaikais, jaunimas. „O kodėl pasirinkome itališką restoraną? Todėl, kad mūsų draugė dirba Toskanoje restorane. Ten ne kartą viešėjome ir likome sužavėti tame regione neslepiamu maisto kultu. Tikimės, kad jo atgarsius sugebame perteikti ir čia, Kaišiadoryse“, – sako p. Marcinkevičienė.

Rasa Dževeckytė
„Verslo žinios“, 2007 07 20
Rasos Dževeckytės nuotr.
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>