„Šią vasarą siūlome tylą“, – sako Regina Sirusienė, Lietuvos Kaimo turizmo asociacijos vadovė. Dešimtmetį švenčianti asociacija keičia prioritetus ir žada ne gausinti, kaip iki šiol, bet mažinti aktyvių pramogų – taip atitolindama miesto gausmą nuo kaimo ramybės.
„Nebesivaikysime naujovių ir atrakcijų, bet saugosime ramybę. Kaimo žmonės ir gamta nemėgsta triukšmo, tai juos dirgina. Triukšmingos pramogos tegul lieka mieste ir būna pramogų centrų išskirtinis bruožas. Nebesiūlysime skrydžių oro balionais, pasivažinėjimų motociklais. Pratinsime svečius prie ramių pasivaikščiojimų gamtoje, liaudiškų patiekalų, namų aplinkos. To pageidauja ir mūsų svečiai“, – vardija p. Sirusienė. Kita vertus, sako asociacijos direktorė, verslo klientai mėgsta tenisą, biliardą, pirtis su baseinais, vandens pramogas: pasiplaukiojimą baidarėmis ir valtimis, žvejybą, todėl šių paslaugų nemažės. Svečiai ir toliau galės žaisti teniso kortuose, stumdyti biliardo kamuoliukus ar lepintis.
„Vis dėlto daugiausia malonumo mūsų svečiams kelia pirtys, todėl sodybų šeimininkams visuomet siūlome įrengti gerus 6 m ilgio baseinus, o ne išsikasti balą“, – teigia p. Sirusienė. Asociacijos duomenimis, kaimo turizmas Lietuvoje yra suprantamas kaip „šventimas“. Tokios nuomonės laikosi 42 % kaimo sodybų svečių, ir tik 1 % apklaustųjų kaimo turizmą sieja su kaimo kultūra.
Stiprybė
Reginos Sirusienės manymu, kaimo turizmo stiprybė yra nuošalumas, nedideli liaudiškai įrengti ir mažai žmonių galintys priimti namukai, taip pat – galimybė maitintis šeimininko darže ar sode užaugintais natūraliais produktais.
Sodybų, kur priimama iki dešimt svečių, Lietuvoje yra 80 %. Jų gausu Ignalinoje, Zarasuose, Utenoje, Plungės rajone ir t. t. Likusios, t. y. didžiosios sodybos, įsikūrusios šalia didmiesčių – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Pagal įstatymą kaimo turizmo sodyboje gali būti ne daugiau kaip dvidešimt 2–3 vietų kambarių.
Ponia Sirusienė mano, jog tų vietų turėtų būti dar mažiau, tačiau pripažįsta, kad tai būtų neekonomiška.
Valstybinė maisto veterinarijos tarnyba Lietuvos kaimo turizmo asociacijos nariams leido gaminti kaimišką maistą, todėl sodybų šeimininkams nerekomenduojama pirkti jo iš parduotuvių.
„Prašome, kad patys augintų, o jei neturi laiko, kad supirktų iš kaimynų. Tačiau ne visi paklūsta – paprasčiau nusipirkti parduotuvėje“, – apgailestauja p. Sirusienė.
Tikslinė auditorija
Prieš dešimtmetį Lietuvoje buvo 17 kaimo turizmo sodybų, jos siūlė 47 kambarius. Dabar šalyje įregistruota 570 kaimo turizmo sodybų, jose per metus apsilanko apie 250 000 svečių. Asociacijos duomenimis, daugiausia lankytojų sulaukia Utenos ir Vilniaus apskričių kaimo turizmo sodybos.
Per metus šalyje sodybų skaičius išauga apie 30 %. Augimas spartesnis tuose regionuose, kur yra palankesnės sąlygos vystyti verslą – prie vandens telkinių. Lengviau ir vienkiemių šeimininkams – jie turi didesnių plėtros galimybių, jų nevaržo triukšmo apribojimai. Įstatymas kaimo turizmu leidžia užsiimti ir asmenims, turintiems sodybą gyvenvietėje.
Pagrindiniai kaimo turizmo svečiai yra vidutines ir aukštesnes pajamas uždirbantys Lietuvos gyventojai. Užsieniečiai sudaro vos 2 %. Poilsiu kaime mėgaujasi vis daugiau dideles pajamas gaunančių žmonių, stambių verslininkų. Ryškėja tendencija, kai sodybas jie išsinuomoja visiems metams ir atvyksta kada užsimanę.
„Orientuotis į užsienio svečius būtų neprotinga – kol kas daug trūkumų organizuojant poilsį Lietuvos gyventojams. Stengtis tik dėl užsieniečių nėra teisinga gairė plėtojant Lietuvos kaimo turizmą“, – teigia Alvitis Lukoševičius, Valstybinio turizmo departamento direktorius.
Dar – be interneto
Dauguma kaimo sodybų veikia tik vasarą, populiariausi mėnesiai – liepa ir rugpjūtis. Žiemą svečius priima tik 23 % kaimo turizmo sodybų. „Vasarinės“ sodybos svečius pradeda priiminėti nuo gegužės–birželio ir veikia iki spalio.
„Kaimo turizmo rinka Lietuvoje dar neužpildyta, nes vasarą, švenčių metu ar savaitgaliais yra problemiška rasti laisvą sodybą“, – sako p. Sirusienė.
Be abejo, daug paprasčiau užsisakyti poilsį kaime būtų sukūrus rezervacijos sistemą internetu. Tačiau, anot p. Sirusienės, planuoti sėkmingą rezervacijos internetu mechanizmą neverta, kol bent 80 % sodybų neturės internetinio ryšio.
Kuria kriterijus
Kaimo turizmo sodybą pasirinkti klientui padeda „Gandrų“ vertinimo sistema. Aukščiausiai vertinama sodyba turi puoselėti regioninę, etninę kultūrą, saugoti ir akcentuoti kultūrinį bei etnografinį paveldą. Aukščiausią vertinimą (4 gandrus) turi 14 % sodybų, 80 % sodybų įvertintos 2 ir 3 gandrais.
Nakvynė kaimo turizmo sodyboje žmogui 20–220 Lt.
Pasak p. Sirusienės, iš Vakarų Europos atvykę turizmo ekspertai teigia, kad jų supratimą apie kaimo turizmą atitinkančių sodybų Lietuvoje iš esmės nėra. Vakaruose svarbiausia kaimo turizmo sąlyga yra tokia, kad ūkininkas užsiimtų žemės ūkiu, o kaimo turizmas jam būtų pagalbinis verslas.
„Mūsų reikalavimai kitokie. Manau, tai palengvino darbą pradedantiesiems šį verslą – jie galėjo susikoncentruoti vien į kaimo turizmą. Be to, Lietuvoje, skirtingai nei Vakaruose, kone kiekvienas miestietis žino, kaip penimos kiaulės ar melžiamos karvės, tai jam nėra egzotika. Tačiau dabar ES įstatymai yra viršesni nei Lietuvos, todėl ateityje greta kaimo turizmo veikiausiai reikės turėti bent nedidelį ūkį. Tai gali būti ir uogynai ar šiltnamiai“, – sako asociacijos vadovė.
Ponas Lukoševičius pažymi, kad iki šiol Lietuvos kaimo turizmo sodybos plėtojosi neoriginaliai, eklektiškai – ką šeimininkas siūlo, tas svečiui ir gerai, todėl kaimo turizmas neturėjo tikrojo veido, tai buvo (ir yra) tiesiog poilsis kaime. Dabar Valstybinis turizmo departamentas su Kaimo turizmo asociacija nusprendė nustatyti kriterijus, kokia kryptimi turi plėtotis Lietuvos kaimo turizmas.
„Sodyba turi atitikti tradicinio Lietuvos kaimo sodybos įvaizdį: gyvenamasis namas, šalia – kluonas, ūkinis pastatas, klėtis, pirtis, visi pastatai – mediniai. Neatitinkanti šių reikalavimų kaimo sodyba negaus ES fondų paramos“, – dėsto p. Lukoševičius.
Žinia, kaimo turizmo verslui ši parama ypač svarbi. Pirmuoju etapu – 2004–2006 m. – ES numatyta parama sudarė per 60 mln. Lt, o naujuoju etapu – 38 mln. Lt.
Planuose – amatai
Poilsiautojams nepakanka žinoti, kad poilsiui kaime skirta sodyba atitinka bendruosius reikalavimus. Jiems svarbu, ką už konkrečią kainą ras vienoje ar kitoje sodyboje.
Anot p. Sirusienės, paklausiausios tos sodybos, kurių šeimininkai sukuria malonią, įdomią aplinką, moka gražiai bendrauti, paslaugūs. Šiuo metu puoselėjama amatų kiemelio vizija šalia sodybos, jos manymu, kaimo turizmą padarytų įdomų etnografine prasme. Tokiuose amatų kiemeliuose būtų galima įrengti mažytę sūrinę, kur spaustų varškės sūrį, duonos kepyklėlę, molio, kalvio dirbtuves, audimą, medžio drožimo dirbtuves ir pan.
„Pirmiausia reikia sutvarkyti įstatymus, tada įtikinti sodybų šeimininkus, kad tai bus naudinga jiems ir pritrauks daugiau klientų. Sutvarkyti įstatymus trunka ilgai, pvz., prireikė 6 metų, kol buvo pasiektas dabartinis mokesčių tarifas kaimo turizmo sodyboms. Kita vertus, sodybos su amatais šeimininkas turi būti altruistas – pelno iš amatų nebus“, – sako asociacijos vadovė. Ponia Sirusienė tikisi, kad amatų kiemelius padės įsteigti valstybė.
„Kaimo turizmas yra kaimo verslo lyderis. Į jį remiasi kiti amatai – 25,3 % visų kaimo žmonių veiklos tenka kaimo turizmui. Mes organizuojame renginius, dailininkų plenerus, skulptorių stovyklas, priimame svečius. Todėl manau, kad valstybinių institucijų reikalas mus paremti, ir ne 50 %, o 80–90 %“, – kalba p. Sirusienė.
Dirvonai – platūs
Turizmo ekspertų vertinimu, kaimo turizmas padarė nemažą pažangą, tačiau daugeliui kaimo turizmo paslaugų teikėjų vis dar aktualu įveikti sezoniškumą, išmokti užsienio kalbų, pasirengti priimti neįgaliuosius, stiprinti verslumo įgūdžius. Kaimo turizmo plėtrai dar mažai naudojami dvarai, vėjo ir vandens malūnai, kiti tušti kaimų ir miestelių pastatai.
„Kaimo turizmas vystosi labai dinamiškai, tačiau jei norime nesubankrutuoti, turime labai gerai suplanuoti savo veiklą. Svarbiausias dalykas yra pačių sodybų šeimininkų asmeninės savybės. Kaimo žmonės vis dar nėra verslūs“, – sako p. Sirusienė.
Kita problema – nesutvarkyta infrastruktūra. Į sodybas veda dulkėti ir duobėti keliai, trūksta kelio ženklų.
„Trūksta ir informacijos apie kaimo turizmą. Ūkio ministerijai esame pateikę 150 000 Lt vertės prašymą dėl informacinio tinklalapio atnaujinimo“, – priduria asociacijos vadovė.
Agnė Gintautaitė
„Verslo žinios“, 2007 06 15
Samogitia.mch.mii.lt archyvo nuotr.
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>