Ko žmonės vyksta į Indiją? Ne viena panelė tikslingai važiuoja ieškoti geltonųjų safyrų, o kitas trokšta išvysti Tadž Mahalį. Dar viena versija - jokių suvaržymų nepripažįstantis poilsis Gojos saloje. Kai kas, ne paslaptis, šioje šalyje ieško prašviesėjimo. Bet, pasirodo, yra ir toks variantas: į Indiją galima keliauti vien tam, kad pasidžiaugtum šiltu oru žiemą ir pagyventum prabangiame viešbutyje, primenančiame maharadžos rūmus.
Apskritai reikia įspėti, kad kiekvienas prie Indijos nepratęs keliautojas iš pradžių visada jaučiasi sutrikęs ir pritrenktas.
Triratis dviratis su suoleliu keleiviams - svarbiausias turisto transportas mieste: tik jis gali nulakdinti į siaurutes senamiesčio gatveles (visur, ne tik Delyje). Sėsti į rikšos tempiamą vežimaitį baisoka, nes transporto srautas ten toks, kad beveik visi lengvieji automobiliai neturi normalių šoninių veidrodžių.
Negana to, neretai į kelio vidurį išeina karvės. Šventieji gyvuliai vaikštinėja visur, kur jiems patinka, ir jų niekas nevaiko – rūpestingai aplenkia. Kai kurie keturkojai net susigalvoja apsigyventi skiriamosiose juostose. Beje, Indijos miestuose daugeliui kelias - tai gyvenimo kelias. Ir tu, kol keliauji po šią šalį, nejučiomis įsitrauki į šį gyvenimą. Jis judrus, įvairiaspalvis, primena tai šurmuliuojantį sendaikčių turgų, tai gatves užplūdusį čigonų taborą. Valgyklos, kirpyklos, prekyba visur ir viskuo. Jokių paslapčių: žmonės skutasi, maudo geldose vaikus, kepa bulves, bendrauja, lanko gydytojus (Indijoje gali pamatyti po atviru dangum net rentgeno aparatą), o ant neaukštų namų stogų tupi beždžionės ir, regis, medituoja.
Įdomiausia, kad čia ir akivaizdus skurdas neatrodo liūdnas. Čia viskas atrodo kitaip, žmonės stebėtinai viskuo patenkinti. Atvykėlis, matantis jų gyvenimą pro mašinos langą, iš pradžių stebisi, bet paskui pripranta, pradeda jau nebe taip įdėmiai klausytis pasakojimų apie sudėtingus dievų ir žmonių tarpusavio santykius, apie tai, kad žmonės su baltomis horizantaliomis linijomis ant kaktos – Šyvos pasekėjai, vertikaliomis - Višnu gerbėjai. O tie, kurie renka gatvėse šiukšles - žemiausios kastos atstovai. Šiukšlių čia išties labai daug, jas ne visada spėja sušluoti, juk Indija - didžiulė šalis, joje gyvena daugiau kaip milijardas žmonių...
Aušros nutviekstas miestas
Ir staiga ta makalynė baigiasi. Udaipūro miestas prie ramaus Pičolos ežero, apsuptas rūmų ir kalvų, o ant vienos jų stūkso viešbutis „Udaivilas“. Nors ir šiuolaikinio meno kūrinys, jis panašus į rytietiškus rūmus. Viskas čia suręsta iš labai šviesaus akmens. Kupolai, mozaikos, laiptai, fontanai, nuostabus baseinas - viskas taip grakštu, taip poetiška. Čia rasi ir puikių vandens gydyklų su įvairiausiomis procedūromis, ir nepriekaištingą aptarnavimą, čia tau organizuos viską, ko panorėsi: išvyką į kalnus, kelionę kupranugariais, pasiplaukiojimą valtimi, jogos užsiėmimus ar astrologo konsultaciją. Gyvenimas šiame viešbutyje - tai gyvenimas rytietiškoje pasakoje, pritaikytoje mūsų laikams.
Indijos „auksinis trikampis “ : Delis - Džaipūras - Agra. „Auksinio trikampio“ rajone sutelkti pagrindiniai turtai, likę iš Didžiųjų Mogolų, valdžiusių šalį nuo XVI iki XVIII amžiaus, epochos. Dinastijos pradininkas, Čingischano ir Timūro palikuonis, įveikęs Indostano valdovus ir suvienijęs šalį, buvo ne tik rūstus karys, bet ir didelis meno vertintojas. Tarp mūšių jis pats rašydavo eilėraščius tiurkų ir farsi kalbomis, o užgrobdamas šalį pirmiausia gražindavo miestus, sodindavo sodus ir suburdavo aplink poetus, muzikantus, mokslininkus. Šias tradicijas paskui tęsė ir jo palikuonys, taigi Indokinijoje susikūrė unikali kultūra, pagrįsta pakantumu ir meile grožiui nepriklausomai nuo tikybos. Sanskrito kūriniai buvo verčiami į farsi, iškilo daugybė nuostabių rūmų. Neregėtas viršūnes čia pasiekė miniatiūra, sujungusi indiškąjį ir islamiškąjį pradus mene.
Udaipūre iki šiol, preziciškai laikydamiesi visų senovės tradicijų, dirba miniatiūros meistrai.
Didžiųjų mogolų pėdsakais
Daugelis tikriausiai yra girdėję apie Tadž Mahalį, jo gražią ir liūdną istoriją. Šį didelį ir tobulai grakštų marmuro mauzoliejų, išpuoštą brangenybėmis, mylimai žmonai Mumtaz Mahal pastatė vienas iš Didžiųjų Mogolų dinastijos valdovų. Moteris netikėtai mirė gimdydama 14-ąjį vaiką, ir gedintis imperatorius nutarė pastatyti savo meilės vertą šedevrą.
Netoliese esantis Agros miestas kadaise buvo Didžiųjų Mogolų imperijos sostinė ir visada garsėjo marmuro raižiniais bei juvelyrika. Gaila, bet šiandien miestas gana neišvaizdus ir purvinas.
Visai kitoks Džaipūras, „rožinis miestas“, jis labai „turistinis“, netoliese yra net golfo laukų, po jį malonu pasivažinėti – dauguma pastatų išties pastatyti iš rausvo akmens. Džaipūre yra ir savas maharadža, ir jo rūmai su lobiais, kurie prieinami turistams.
Kiplingą prisiminus
Gamtos mėgėjai, keliaudami po Radžastaną, tikriausiai nusivils. Pavargusiems drambliams, išpaišytiems spalvotomis kreidutėmis, čia tenka darbuotis kiaurą dieną vežiojant atvykėlius turistus, o šaunieji Himalajų lokiai verčiami be poilsio šokti ir rinkti duoklę. Ne ką geriau elgiamasi ir su kobromis, kurios turi šokti pagal dūdelę.
Vis dėlto gamtos mėgėjai turi išeitį: jie gali vykti į vieną iš nacionalinių parkų. Nors Indija - ne Pietų Afrika ir čia neišvysi tokios žvėrių įvairovės, nuvažiuoti į Rantamboro parką verta. Netoliese yra Vanyavilas, dar vienas „Obero“ grupės viešbutis-kurortas.
Informacija keliaujantiems
Sezonas. Geriausias metas ilsėtis Indijoje - nuo spalio iki kovo (bet kalnuose žiemą šalta, ir kelionėms po Himalajus labiau tinka pavasaris ir ruduo).
Kelionės šalies viduje. Prie komforto įpratusiems turistams patartina kreiptis į patirties turinčias turizmo firmas: Indija pernelyg nenuspėjama, kad būtų galima į ją gilintis savarankiškai. Automobilių greitis labai nedidelis, taigi didelius nuotolius geriau įveikti lėktuvais (galima ir traukiniais, bet tik išmanantis žmogus gali atspėti, į kokį traukinį ir į kokį vagoną nebaisu lipti).
Sveikata. Statistika rodo, kad Indijoje didelė rizika susirgti skrandžio ir žarnyno ligomis, taigi reikia elgtis atsargiai ir nevalgyti abejotinose vietose, turėti vaistų. Skiepytis nebūtina.
Pirkiniai ir kainos. Jos nedidelės, bet, suprantama, reikia derėtis. Apskritai, žinant, kur apsipirkti, šis užsiėmimas gali suteikti didelį malonumą. Mielų niekučių ir nebrangių suvenyrų galima nusipirkti visur, bet jei žadate įsigyti ką nors rimtesnio, žinokite, kad Delyje geriausia pirkti kilimus, Udaipūre - kašmyro šalikus ir miniatiūras, Džaipūre – tekstilės gaminius, o Agra garsėja marmuro raižiniais ir juvelyriniais dirbiniais iš brangakmenių bei pusiau brangių akmenų, įskaitant ir geltonuosius safyrus.
Pagal užsienio spaudą
„Domovoi“ nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija:
http://laisvalaikis.meniu.lt
