Šī tīmekļa vietne izmanto sīkfailus. Turpinot izmantot tīmekļa vietni, jūs piekrītat mūsu sīkfailu politikai. Plašāka informācija par sīkfailiem.

Pieņemt
+ Ieteikt restorānu
Ziņas

In vino veritas

2007-05-17
Publicējiet savu rakstu

Ne paslaptis, kad pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai didėja vyno vartojimas, jau spėjęs tapti savotiška mada. Šį procesą drąsiai būtų galima pavadinti kultūriniu reiškiniu: juk vyno ragavimas – ne šiaip alkoholio vartojimas, o savotiškas ritualas, reikalaujantis išlavinto skonio, kultūrinio išprusimo ir atitinkamos aplinkos. Norėdami išsiaiškinti, kokioje aplinkoje vynas degustuojamas ir realizuojamas Lietuvoje, pasidairėme po keletą sostinės vyninių.

Terminu „vyninė“ paprastai apibūdinama specializuota vyno parduotuvė, kurioje suteikiama galimybė paskanauti pasirinktą produktą, įsigyti prie jo tinkančių delikatesų bei aksesuarų. Kiekvienoje mūsų aplankytoje vietoje yra ne tik nusistovėjęs „pardavimo-vartojimo“ balansas, bet ir savita, nuosekliai pagrįsta vyno vartojimo „ideologija“.

Daugumai skaitytojų puikiai žinoma, kad vyno pasiūlą mūsų rinkoje lemia stambiųjų importuotojų „pomėgiai“, didžia dalimi orientuoti į mažmeninės prekybos tinklus. Dėl to turime tenkintis gan ribotu vyno asortimentu: kai kurie gamybos regionai bei garsūs vyno tiekėjai mums lieka praktiškai nežinomi. O dauguma vyninių vadovų bei savininkų veiklos savitumą bando grįsti būtent produktų įvairove, pateikdami vartotojams vynus, kurių neįmanoma rasti įprastų parduotuvių lentynose. Daug dėmesio skiriama įmonių personalo mokymui: pardavėjai sugeba įvardinti išskirtinius vynų bruožus, o padavėjai – rekomenduoti savitus vyno ir maisto derinius. Neapsieinama ir be specialiųjų renginių – degustacijų, skirtų tikslinėms grupėms, vyno klubų posėdžių ir pan. Ir, savaime aišku, pasitelkus specialistus, kuriami originalūs, nuotaikingi interjerai. Apžvelgiant jų koncepcijas būtų galima pasakyti, kad dažniausiai siekiama kurti apibendrintą (ir kiek adaptuotą mūsų publikai) vyndarystės regiono ar šalies įvaizdį, papildytą subjektyviais įspūdžiais, prisiminimais bei originaliomis detalėmis. Pagrindinis dėmesys interjere, kaip ir pridera, skiriamas „baziniam“ produktui – į butelius supilstytam vynui bei vyno statinėms, tačiau taiklus detalių parinkimas yra labai svarbus kuriant sunkiai apčiuopiamą, bet labai patrauklią „europietiškąją“ vyninių atmosferą.

Dvi parduotuves Vilniuje turintis „Vyno klubas“ savo misiją įvardina kaip vyno kultūros propagandą per kokybiškų, kruopščiai atrinktų vyno rūšių tiekimą rinkai bei švietėjišką veiklą. Pastarajai yra skiriamos degustacijos, paskaitos, pramoginiai renginiai ir netgi periodinis „Vyno žurnalas“. Švietėjiškos veiklos elementų yra ir parduotuvių interjeruose: greta pagal gamybos regionus arba vynuogių rūšis sistemingai sudėliotų vyno butelių pirkėjai, tiksliau – lankytojai, gali rasti vynui skirtos literatūros, žemėlapių, meno kūrinių reprodukcijų. Vienoje iš „Vyno klubo“ parduotuvių galima išvysti netgi specialų stendą su grunto pavyzdžiais iš įvairių vyno gamybos kraštų. Žiūrint į stambią kalkakmenio skaldą, sunku patikėti, kad iš jos išauga puikiausios Šampanės vynuogės... Smalsesni lankytojai kviečiami apsilankyti specialiai įrengtoje brangiųjų vynų saugykloje. Įmonės direktorės R. Sužiedelienės žodžiais, „Vynas nemėgsta veidmainiškumo“, tad pagrindinis dėmesys kuriant interjerą (autoriai K. Būta ir R. Būtienė) buvo skiriamas kuo aiškesniam pagrindinio produkto eksponavimui bei informacijos apie jį pateikimui. Orientuotasi į Senojo pasaulio nuotaikos kūrimą, tačiau vengta bereikalingos scenografijos, dirbtinio baldų sendinimo.

Interjere gausu taiklių detalių, iš kurių minėtini pinti krepšiai perkamiems buteliams susidėti, kelių rūšių dekoratyviniai šviestuvai bei keletas grindų kilimėlių. Įmonės dizainerio L. Gliaudelio teigimu, augant konkurencijai ir pirkėjų reikalavimams, ateityje numatoma interjerui suteikti daugiau išskirtinės parduotuvės („boutique“) bruožų.

Vyninės „Sorentina“ credo: maistas + vynas. Vynas iš esmės čia ne parduodamas, o vartojamas vietoje, užkandant itališkos virtuvės patiekalais. Kruopščiam maisto ir vyno skonių suderinimui vyninėje skiriamas didžiausias dėmesys; reikalui esant, lankytojai šiuo klausimu gali gauti kvalifikuoto personalo patarimų. Kadangi tiek maistas, tiek vynai yra itališki, tai ir patalpos yra įrengtos šios šalies stiliumi: lengvi ąžuolo masyvo baldai, šviesiai dažytos sienos, tamsios lubos. E. Tautkutės sukurtas interjeras yra tikrai per geras eilinei itališkai vyninei, jis veikiau primena konservatyvų aukštesnės klasės restoraną, tačiau akcentuojamos būtent vyninei būdingos detalės, visų pirma, stelažai buteliams, jaukiose „Sorentinos“ erdvėse atliekantys savotišką knygų lentynų vaidmenį. Kaip ir knygas bibliotekoje, butelius galima pakilnoti, apžiūrėti ir „paskaityti“, t. y. padegustuoti. Įdomu pastebėti, kad vyninės interjere apsieita be lyg ir privalomo statinių eksponavimo: iš vienos pusės, ąžuolinių baldų fone jos atrodytų per grubiai, o iš kitos pusės, statinės čia nėra naudojamos vynui laikyti – netgi vadinamasis „namų vynas“ yra pilstomas iš butelių, sandėliuojamų lentynose.

Neseniai duris atvėrusi vyninė „Saint Germain“ ne veltui pavadinta intelektualiojo Paryžiaus rajono vardu – kaip ir Prancūzijos sostinėje, čia siekiama kurti laisvą, dvasingą nuotaiką ir bohemišką atmosferą. Tam visų pirma yra skiriamas vynas, bet ne mažiau svarbus ir veiksmo aplinkos vaidmuo. Direktoriaus D. Vasiliausko teigimu, vyninės interjeras yra bendro kūrybinio darbo rezultatas: jis nebuvo kurtas pagal vieningą išbaigtą projektą, o sudėliotas iš atskirų dalių – atsivežtų bei vietoje įsigytų antikvarinių baldų, šviestuvų, tapybos darbų, dekoro elementų. Pastaruosius, kaip ir bendrąją interjero koncepciją, sukūrė tapytojas Antanas Pužauskas, pagarsėjęs „senovinėmis“ freskų stilizacijomis kavinėse „Skonis ir kvapas“ bei „Medininkai“. Išblukinta, vietomis beveik ištrinta sienų tapyba kartu su šviesių spalvų sienomis bei įvairialypių baldų samplaika formuoja nepakartojamą atmosferą, kurią papildo nuolat skambanti prancūziška muzika bei neformalus, betarpiškas bendravimas. Atrodytų, kad papildomai skirti dėmesio vynui čia jau ir nebūtina, tačiau butelių ekspozicija prie pagrindinio įėjimo, juo labiau lentynose prie baro, atrodo išties įspūdingai.

Vyno namai „Vintana“, įsikūrę pačiame Vilniaus centre, Archikatedros pašonėje, gimė kaip didmeninės prekybos įmonės „ekspozicinė vitrina“, skirta pardavėjams – mažmenininkams. Tiek prekiautojai, tiek kiti lankytojai „Vintanoje“ turi galimybę pamatyti ir paragauti retesnių, kitur neparduodamų vynų. Jaukią namų atmosferą formuoja ypač nedidelės erdvės, kuriose svečiai iškart pasijunta vienos draugiškos šeimos nariais. Vidaus tūrius kiek prislegia žemos skliautinės plytų mūro lubos. Dar skirtingesnius nei kitose vyninėse baldus į bendrą visumą apjungia smulkus mastelis ir šviesiai smėlinė, „provansiška“ spalva. Vyno butelių lentynose pačiupinėti, deja, negalima, nes jie yra apsaugoti vieliniu tinklu. Matyt, Dievo namų kaimynystė neįtakoja žalingų vietinės „faunos“ įpročių... Iki romantiškos Viduržemio pajūrio krautuvėlės vyninei trūksta visai nedaug: vieno kito „blusų turguje“ įsigyto mielo sendaikčio, keleto peizažų reprodukcijų, na ir, aišku, pačios jūros, kurios ošimą atstoja pro šalį riedančių automobilių ūžesys. Intensyvus eismas ir paminklosaugininkų atžagarumas trukdo įrengti lauko terasą, gyvybiškai reikalingą tolimesnei „Vintanos“ plėtrai. Įmonės direktorės E. Jakumienės teigimu, ekspansijos ir modernizacijos planai visgi yra ruošiami, ir netrukus lankytojai išvys gerokai pasikeitusį vyno namų veidą.

Įrengiant vyninę „Tappo d‘Oro“ (it. „Auksinis kamštis“) buvo siekiama Vilniaus centre atkurti tipiškos italų tratorijos (smuklės) atmosferą. Kai kuriais aspektais tai neabejotinai pavyko: lankytojus pasitinka tiesiog kaleidoskopinė visų 20 (!) Italijos regionų vynų kolekcija ir puikios kokybės originalūs užkandžiai. Vyninės savininko E. Kabašinsko teigimu, dauguma vynų vežama iš smulkių ir vidutinių Italijos ūkių, kuriems Lietuvoje tikrai niekas daugiau neatstovauja. Labai patogu pirkėjams yra tai, kad įdomiausi vynų pavyzdžiai nėra suguldyti lentynose į bendrą štabelį, bet išrikiuoti taip, kad į akis kristų ir pavadinimai, ir patrauklios kainos. Nusižiūrėto vyno čia pat galima ir paskanauti.

Architektas V. Jucys vyninės erdvę raiškiai padalino į pardavimo ir degustacijos zonas. Bendras interjero sprendimas anaiptol neprimena kaimo tratorijos – veikiau šiuolaikinio didmiesčio kavinę. Pardavimų zonos prekystalis su integruota šaldymo vitrina yra nepriekaištingai sukomponuotas, tamsi medžio faneruotės spalva yra solidi ir ištaiginga. Tvarkingai surikiuoti stalai ir baltos staltiesės nepalieka vietos grubokam kaimietiškam nerūpestingumui, kaip ir idealiai lygios, bet tuščios sienos. Intensyvus dekoras puošia salės lubas, bet deramai apžiūrėti jį galima nebent užvertus taurelę, ir, ko gero, ne vieną... Keletas įdomių detalių pabrėžia gurmaniškąją „Tappo d‘Oro“ specifiką: greta originalaus espresso kavos aparato, ant baro prekystalio, puikuojasi rankinis (!) mėsos pjaustymo įrenginys, naudojamas vytintam kumpiui raikyti, o mėsos gaminiai ir sūriai šaldytuvo vitrinoje sudaro darnią ir gundančią kompoziciją.

Vynu ir delikatesais prekiaujanti „Gourmet“ krautuvėlė yra ne Senamiestyje, o viename iš naujųjų Vilniaus komercinių-gyvenamųjų kompleksų. Interjero architektui L. Keizikui buvo iškeltas nelengvas uždavinys: suformuoti ramią, kamerinę krautuvės atmosferą modernaus pastato pirmojo aukšto stikliniame „akvariume“. Bandydamas jį spręsti, architektas griebėsi patikrintų priemonių: pagrindinės erdvės palubėje pakabino cilindrinį skliautą, parėmė jį egzotiškomis bambuko kolonomis, o parterį perskyrė baro stovu ir apjuosė aukštais stelažais per visą sieną. Kai kurie baldai bei įrangos elementai yra išties žavingi. Pavyzdžiui, degustacijos zonos staliukas, senosios vyno statinės, sandėliavimui skirta spintelė, stilizuotos vyno dėžės. Kitos detalės įtaikytos ne taip darniai – minėtą baro stovą prastina gamybos kokybė, o šaldytuvo vitrina atrodo išties „valdiškai“. Metaliniai stelažai tik formaliai uždengti medžio antdėklais: pro stiklines sienas vis tiek matosi „gamybinė“ jų prigimtis. Darniai išeksponuoti alkoholio buteliai užstoja šiuos smulkius nesklandumus ir pritraukia komplekso lankytojų dėmesį. Ypač efektyvi yra atvira išorinė krautuvės vitrina su statinės pavidalo „akcijinių“ gėrimų stovu. Vertinant „Gourmet“ interjerą tenka pastebėti, kad modernios architektūros kontekste tradiciniai sprendimai gali atrodyti kiek formaliai.

Užbaigiant trumpą vyninių interjerų apžvalgą galima prisiminti vieno mūsų pašnekovo žodžius, kad nei platus ir originalus vynų asortimentas, nei puikiai sutvarkytas interjeras, pripildytas įdomių detalių, nepadės pritraukti klientų, jeigu nebus jaučiama tikroji darbuotojų motyvacija, jų nuoširdus tikėjimas siūlomo produkto kokybe.

Audrius Vyšniauskas
„Restoranų Verslo“ informacija