Grenlandija: tirpstantis ledo pasaulis

Ką pagalvotumėte, pamatę pro langą pamažu dreifuojantį kalną? Yra tokia vieta pasaulyje, kur nieko toks vaizdas nestebina. Tai Grenlandija.

Pamažu atitirpsta
Arktyje oras šyla dukart greičiau nei likusioje planetos dalyje. Manoma, kad Arkties vandenyno ledai gali ištirpti iki 2100 metų.

Grenlandija pamažu atitirpsta. Pusiaujo inuitų konferencijos, vienijančios Aliaskos, Kanados ir Rusijos arktinių sričių eskimus, atstovė Sheila Watt-Cloutier teigia, kad klimato sąlygos lemia, jog eskimų medžiotojai kenčia dėl nudegimų saulėje, vis dažniau įlūžta ant plonėjančio ledo, todėl jiems vis sunkiau medžioti jūrų vėplius, ruonius ir šiaurės meškas.

Senbuviai medžiotojai bando kovoti dėl savo salos tarptautinėje arenoje. Jie kaltina Jungtines Amerikos Valstijas, kad šios labiausiai atsakingos dėl klimato sąlygų pakyčius, keliančius grėsmę eskimų kultūrai. Jie reikalauja, kad Jungtinės Valstijos mažintų šiltnamio efektą skatinančių dujų išmetimą. Mokslininkų skaičiavimais, Arktyje oras šyla dvigubai greičiau nei kur kitur mūsų planetoje.

Grenlandija - didžiausia pasaulyje sala, kurios paviršius siekia 2 175 600 kvadratinių kilometrų. 85 procentus šio paviršiaus dengia storas ledo sluoksnis. Gyvenamos tik salos pakrantės, kur nėra ledo. Šiame gyventi tinkamame plote (o jis ne toks jau mažas) gyvena tik 56 900 gyventojų. Saloje yra 18 miestų ir 60 gyvenviečių.

Nepatartina vadinti eskimais
Grenlandija intuitų kalba, vadinasi „Kalaallit Nunaat“, tai reiškia Eskimų žemė. Tačiau įsidėmėkite: jeigu jums tektų susidurti akis į akį su Grenlandijos gyventojais, jų nepatartina vadinti eskimais. Grenlandijoje tai laikoma niekinamu pavadinimu. Mat reiškia tą, kuris valgo žalią mėsą. Vietos gyventojai save vadina inuitais. Tai yra tiesiog žmonės.

Inuitai ledo šalyje apsigyveno prieš penkis tūkstančius metų. Antropologų tyrimai parodė, kad tarp šiandienių inuitų protėvių turėjo būti atvykėlių iš Sibiro, Jakutijos, Kinijos, Korėjos ar Japonijos. Daugelį metų inuitai buvo nepriklausomi. Jie medžiojo ruonius ir šiaurės meškas, jūrų vėplius, žvejojo. Kai imdavo stigti maisto, persikeldavo į kitą vietą, persigabendami savo mantą rogėmis, traukiamomis šunų kinkinio. Nors šiandien šunų kinkinius pamažu keičia sniego rogės, Grenlandijoje vis dar galima rasti kaimelių, kuriuose gyvena dvigubai daugiau šunų nei žmonių.

Tradicines odines valtis (panašias į kajakus su kaulų ir medžio karkasu, sutvirtintu odiniais diržais, ar aptrauktas ruonio kailiu) dabar pakeitė mažos valtelės su varikliukais, o harpūnai banginiams medžioti visai išstumti šautuvų.

Civilizacija nieko nepaisydama įsibrovė į Grenlandiją po Antrojo pasaulinio karo, kai ten buvo įkurtos karinės bazės net neatsiklausus vietos gyventojų. Nuo XVIII amžiaus Grenlandija priklausė Danijai ir tik 1979 metais jai pavyko gauti autonomijos statusą, o nepriklausomybė tebėra jos gyventojų svajonė. Grenlandijos gyventojams nepakanka pinigų nepriklausomybei. O kol kas kartu su civilizacijos atneštomis permainomis vietos gyventojai susidūrė su tokiomis pačiomis negandomis kaip ir kiti pasaulio gyventojai. Grenlandijoje egzistuoja nedarbas. Tik
kas dešimtas salos gyventojas užsiima tradicine veikla - medžiokle. Daugybė žmonių turi pragyventi tik iš socialinės paramos, nes kitų šaltinių nėra. Inuitai, atsisakę tradicinio gyvenimo būdo ir tapę sėslūs, savo neviltį ėmė skandinti alkoholyje. Anksčiau pagrindinis Grenlandijos „narkotikas“ buvo haliucinogeninėmis savybėmis pasižyminti ruoniena, kuri keletą mėnesių būdavo pūdoma po akmenimis. Dabar jaunimas įniko į tikrus narkotikus. Sala, svajodama apie nepriklausomybę, vis labiau tampa priklausoma nuo Danijos.

Pagal užsienio spaudą
„Viva!“ nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija