„Vairuoju dešimt metų. Tačiau Indijos keliais savarankiškai nenorėčiau važiuoti", - tvirtina neseniai šioje šalyje atostogavęs bendrovės „Bitė Lietuva“ svarbiausių verslo projektų vystymo vadovas Laurynas SAVICKAS (28 m.). Kartu su gyvenimo drauge reklamos agentūros "Galley Group" projektams vadovaujančia Lilija BALNYTE (24 m.) ieškoti egzotikos Šiaurės Indijoje jis leidosi gana neįprastu būdu. Beveik 2000 kilometrų pora riedėjo samdytu automobiliu. Pavojingomis eismo sąlygomis lietuviai nuolat stebėjosi savo vairuotojo meistriškumu. Atlygis už patirtą stresą - aplankytos vietos, kur pašaliečiai paprastai neužklysta.
Lietuvoai nuolat stebėjosi savo patyrusio vairuotojo meistriškumu, kuris pavojinguose Indijose keliuose kaip jų patyręs vairuotojas
Abejones išsklaidė rekomendacijos
„Nesame dideli Azijos gerbėjai. Bet Indija nėra labai toli. Ten pakankamai saugu, religijos - taikios, o nukakti ten ir pakeliauti - ne taip ir brangu“, - atostogų krypties pasirinkimo motyvus aiškino Laurynas.
Abiem rūpėjo pažinti svetimą kultūrą, patirti įspūdžių, įsitikinti, ar viskas Indijoje yra taip, kaip pasakoja ten buvusieji. Aktyviai keliauti lietuviai planavo dvi savaites, o trečią - skirti poilsiui prie jūros šalies pietuose, kur mūsų tautiečiai dar tebėra reti svečiai.
Pora prisipažįsta: iki Indijos dviese jokioje tolimoje šalyje nesilankė. Tačiau abu jautė turį pakankamai avantiūrizmo, kad į Rytus patrauktų savarankiškai, be lietuviškos kelionių agentūros globos.
Kelias valandas panaršęs internete ir pavartęs turistams skirtą vadovą „Lonely Planet“ Laurynas jau žinojo, kuriuos miestus norėtų aplankyti. Dažniausiai turistų lankomas vietoves pora iš pradžių ketino pasiekti traukiniais, tačiau vėliau tokio sumanymo atsisakė.
„Indijos geležinkelio sistema labai išplėtota ir paini. Joje sunku susigaudyti. Be to, niekaip nepavyko rezervuoti bilietų, - aiškino L.Savickas. - Pasaulyje Indija žinoma kaip viena didžiausių informacinių technologijų programinės įrangos gamintojų. Tačiau tuo sunku patikėti naršant po internetinę traukinių bilietų rezervavimo svetainę (www.irtc.co.in). Ja naudotis nepatogu, sistema veikia nestabiliai, reikia žinoti daug papildomos informacijos - pagrindinių ir tarpinių stočių, traukinių pavadinimus“.
Tuomet vyrukas ėmė domėtis automobilio nuomos galimybėmis ir aptiko, kad tokią paslaugą drauge su kitomis parduoda Indijos kelionių agentūros.
Po susirašinėjo su keliomis kompanijomis lietuviams patraukliausias pasirodė agentūros „Liberty India Travel“ pasiūlymas. Už maršruto ir kelionės programos sudarymą, 15 nakvynių
viešbučiuose, automobilį ir vairuotoją, kurą, kelių mokesčius, traukinio (Jhansis-Varanasis-Delis), lėktuvo (Delis-Goa-Delis) bilietus ir gidų paslaugas dviem asmenims kompanija paprašė 2540 litų.
Pusę šios sumos lietuviai turėjo pervesti kaip avansą. „Tai nemaži pinigai, todėl norėjome įsitikinti, kad agentūra galime pasitikėti“, - pasiruošimo kelionei subtilybėmis dalijosi Laurynas.
Jo abejones išsklaidė atsiųsti įtikinami argumentai ir ilgas kompaniją rekomenduojančių europiečių sąrašas su būtinais rekvizitais ir nuotraukomis.
Po kelionės į sąrašą savo pavardes leido įtraukti ir Laurynas su Lilija. „Agentūros paslaugomis likome patenkinti šimtu dešimt procentų“, - Indijos turizmo organizatorius gyrė L.Savickas.
Keliuose - chaosas
Poros pastebėjimu, Indijos keliuose užsieninių automobilių nėra daug, juose vyrauja dviejų vietos gamintojų mašinos. Daugiausia sunkvežimių, autobusų ir lengvųjų automobilių, pažymėtų firmos „Tata“ užrašais. Kelis kartus mažiau - kompanijos „Ambassador“ mašinų, viena jų keliavo ir lietuvių porelė.
2005 metais pagamintas „Ambassador“ išoriškai nedaug skiriasi nuo 1973-iaisiais išleisto pirmtako. Net jo bagažinės durelės laikosi tik paremtos atlenkiamu stovu - tai atvykėliams iš Lietuvos priminė sovietinių laikų volgą. Tačiau viduje orą vėsina kondicionierius.
Kad ir kokią mašiną valdytum, į Indijos autostradas, Lauryno manymu, be vietoje įgytos vairavimo praktikos verčiau nelįsti. „Miestus jungiančių asfaltuotų kelių būklė nebloga, bet jie labai siauri. Vairuojama juose chaotiškai, posūkių vairuotojai nerodo, o lenkia naudodami garso signalus ir minimaliu atstumu. Vienas iš automobilių turi sukti į šalikelę, kitaip susidūrimo neišvengsi“, - indiško eismo sąlygomis stebėjosi L.Savickas.
Provincijoje, tarp mažesnių miestelių, keliai visiškai prasti. Duobėtu asfaltu ar žvyrkeliu automobiliu įmanoma riedėti vos 20-30 kilometrų per valandą greičiu. Todėl pagrindinis transportas kaimo vietovėse - motoroleriai, traktoriai, jaučių, ožkų, kupranugarių kinkiniai.
Nepaisant to, nelaimių keliuose atvykėliai iš Lietuvos nepastebėjo, tačiau patiems avarijos išvengti nepavyko.
„Mūsų vairuotojas sakė, kad turistiniais maršrutais rieda keturiolika metų ir avarijų nėra patyręs“, - vienos dienos pokalbį gerai įsiminė Lilija.
Likimas mėgsta išdaigas: kaip tik tądien į lietuvius vežančią mašiną spūstyje atsitrenkė sunkvežimis. Nestiprus smūgis šiek tiek aplamdė automobilį, tad ambasadorių teko gabenti į dirbtuves. Iki suplanuotos vietos keliautojus nuvežė „tuktuką“ - motorolerį vairuojantis rikša.
„Nuomotis ir vairuoti automobilį Indijoje patiems nepatarčiau“, - po 2000 kilometrų egzotinės šalies keliais įsitikino Laurynas.
Pasijuto žvaigždėmis
Tačiau kelionė automobiliu Indijoje turi ir pranašumų. „Įspūdžių daugiau patyrėme ne miestuose, o po penkias šešias valandas beveik kasdien judėdami tarp jų. Juk galėjome bet kur sustoti, pasiekti vietas, į kurias turistai neužklysta, o gyventojai nematę baltųjų. Važiuodami autobusu tokios egzotikos nebūtume išvydę“, - įsitikinusi Lilija.
„Indija - ne tik istoriniai statiniai. Šalies kultūros dalis yra ir čia gyvenantys žmonės. Ir aš, ir Lilija mėgstame bendrauti, tad negalėjome praleisti progos Indijos gyventojus pažinti iš arčiau“, - kelionės prioritetus atkleidė Laurynas.
„Misteri Sinkai, sustokite čia“, - prašydavo vairuotojo lietuviai ir lipdavo iš mašinos pamatę žmones pakelės kavinėje, būreliu traukiančius keliu ar susispietusius prie vandens kolonėlių.
Vyresnieji kaimo vietovių gyventojai nekalba angliškai, tačiau priimti svetimšalį savo namuose jie laiko didele garbe. Porelei teko lankytis būstuose, kuriuose iki šiol gyvenama be elektros. Todėl didelis kontrastas buvo pamatyti kaimo gydytojų namus su civilizacijos apraiškomis - televizoriumi, šaldytuvu, oro kondicionieriumi.
Vyresniesiems vertėjais tapdavo mokyklose angliškai pramokę vaikai. Jie lietuvių porai dėmesį rodydavo itin aktyviai. O Lilija ir Laurynas dažną mažylį apdalydavo atsivežtais flomasteriais, balionais, saldainiais.
Keliautojams itin įsiminė pasivaikščiojimas nuošaliame kaimelyje pakeliui į Orchos miestą. Vairuotojas įspėjo, kad čia porelės laukia šis tas neįprasta...
Misteris Sinkas liko saugoti automobilio, o lietuviai vienudu patraukė centrine kaimelio gatve. „Buvo kiek nedrąsu, bet ėjome pirmyn. Netrukus pajutome, kad už nugaros renkasi žmonės, artyn mojuodami bėga vaikai. Girdėjome, kad įdegusį Lauryną kažkuris palygino su Indijos
žvaigžde. Gyventojų būryje vaikščiojome apie valandą. Nors žmonių jausmai mums buvo draugiški, pernelyg didelis dėmesys nuvargino“, - prisimena L.Balnytė.
Mokestis už smalsumą
Retas aštresnių pojūčių mėgėjas Indijoje nesusigundo išvysti mirusiųjų deginimo apeigų prie Gango upės Varanasio mieste. Tokiam norui neasispyrė ir lietuvių pora. Laurynas ir Lilija žinojo nemažai faktų apie šią vietą, kuri europiečiams sukelia kultūrinį šoką. Tačiau patys iš arti susidūrė su dar negirdėtais dalykais.
„Deginamų palaikų iš arti negalima fotografuoti, nes tikima, kad tuomet kūno nepaliks siela. Prieš pilant į upę pelenai persijojami rėčiais. Vieniems tai būdas prasimanyti aukso ir
kitų brangiųjų metalų, kuriuos bus galima parduoti“, - pasakojo Lilija.
Mergina sako nežinojusi, kad iškeliauti Anapilin per ugnį gali toli gražu ne visi mirusieji. Vaikų iki 10 metų, nėščiųjų, savižudžių, žudikų ir kunigų palaikai skandinami Gango dugne. Būna, kad nupuvus grimzdą laikančioms virvėms apirę kūnai išplaukia į paviršių. Tokį vaizdą teko pamatyti ir lietuvių porelei, kai nusprendė romantiškai pasitikti saulėtekį valtimi irdamiesi upe.
Smalsumas keliautojus prie apeigų vietos dar kartą atvedė vakare.
„Net turistų žinynai rašo, kad negalima pasikliauti tais, kurie siūlosi čionai pabūti vedliais. Tačiau visas Gango krantas yra nusėtas namų su siaurais praėjimais ir kiemais. Todėl reikia žinoti, kur eiti. Pasikliovėme sutiktu vaikinu, jis mus nuvedė prie degančių laužų. Ten jis primygtinai kvietė užlipti į vieno namo balkoną ir į viską pasidairyti iš viršaus. Prieš tai vaikinas įspėjo, kad mokėti nereikės.
Vedlys sakė, kad tame name paprastai apsistoja mirti į Varanasį atvykstantys ligų išsekinti žmonės, tačiau tikino, kad tuo metu pastatas visiškai tuščias.
Jau išeidami išvydome sėdinčią moterį. Vaikinas liepė jai duoti pinigų. Neva turistai taip šelpia vargšus, neturinčius už ką nusipirkti malkų. Turėjome tik vieną smulkią kupiūrą. Išvydusi ją moteris pasipiktino ir pareikalavo didelės sumos. Įvyko konfliktas. Nors nebuvome fiziškai užpulti, pajutome moralinę prievartą“, - nesmagiausią kelionės epizodą atgaivino L.Savickas.
KELIONĖS STATISTIKA
Praleista dienų - 23
Nukeliauta - apie 7500 km
Aplankyta - 11 miestų
IŠLAIDOS VIENAM ASMENIUI
Profilaktiniai skiepai (hepatito A, B, stabligės, dizinterijos, vidurių šiltinės) - 400 Lt
Skrydis Vilnius-Delis-Vilnius - 2400 Lt
Indijos viza - 350 Lt
Kelionių agentūros kelialapis - 1270 Lt
Viešbutis Pietų Indijoje - 280 Lt (7 nakvynės dviviečiame kambaryje)
Kitos išlaidos (maistas, lankytini objektai, safaris, arbatpinigiai, suvenyrai) - 730 Lt
---------------------------------------------------------------------
Bendra suma - 5430 Lt
Ramunė Žukauskienė
Asmeninio albumo nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija
