Druska

Visais laikais druska Lietuvoje buvo, o ir dabar tebėra importo prekė. VIII-XIII a. buvo įvežama Tatrų papėdėse iškasta druska, vėliau ją gabeno iš Podolės Dnepro vandens keliu, nuo XV a. lietuviai daugiausiai druskos pirko iš Lenkijos, XIX šimtmetyje – iš Rusijos, XX a. – iš Ukrainos, Baltarusijos, Vokietijos. Mūsų dienomis daugiausiai druskos perkama iš Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos ir Vokietijos.

Archeologiniai ir rašytiniai šaltiniai pasakoja, kad žmonija druską maistui naudoja jau labai seniai. Bronzos amžiuje ji buvo svarbiu mainų ir prekybos objektu tarp valstybių. Kaip kad mūsų laikais alkoholis ar tabako prekės, ši iškasena teikė šalims nemažą pelną.

Įdomių faktų apie druską pateikia istoriniai rašytiniai šaltiniai. Druskos vertę įrodo jau Senajame Testamente minimas jos aukojimas Dievui. O Japonijos dievybių panteone deramą vietą užima ir druskos dievas. Romėnų legionieriai bei kryžiaus žygių kariai atlyginimą už tarnybą gaudavo druska.

Druskos rūšys
Valgomoji druska – tai dviejų mineralų – natrio ir chloro – kristalinė forma.
Pagal gavybos būdą ji esti kelių rūšių:
• iškastinė, kuri gaunama iš druskos akmens klodų;
• nuosėdinė – iš sūrių ežerų ir jūrų dugno;
• jūros druska, kuri gaunama  natūraliai garinant saulėje ir vėjyje, specialiuose baseinuose esantį, jūros ar sūriųjų ežerų vandenį;
• vakuuminė, gaunama vakuume išgarinus ir išvalius kitas druskų rūšis nuo priemaišų.

Pagal apdorojimo būdą valgomoji druska esti:
• smulkiakristalinė, šios druskos granulės susidaro garinant druskos tirpalą;
• smulkinta – tai įvairaus dydžio gabalėliais susmulkinta iškastinė ar nuosėdinė valgomoji druska.

Iškasamos druskos klodus suformavo prieš milijonus metų nusekusios druskingos jūros. Ši druska, ypač jei jos klodai yra negiliai, nuo seno buvo kasama ir smulkinama labai primityviais būdais. Gilesnių sluoksnių  druska pirmiausia ištirpinama vandenyje po žeme, o paskui išsiurbiama į žemės paviršių. Koncentruotas druskos tirpalas garinamas ir gauti kristalai smulkinami.

Apie 30% pasaulyje sunaudojamos druskos gaunama iš druskingų jūrų, ežerų. Esant seklioms pakrantėms ir kaitriai vasaros saulei, druska susidaro natūraliu būdu. Taip druska apsirūpina Prancūzija, Anglija, Kinija, Indija ir daugelis Afrikos žemyno šalių, kurių sekliose jūrų pakrantėse druskai kristalizuotis padeda kaitri saulė ir vėjas.

Įvairūs vandens telkiniai skiriasi druskų kiekiu, jų sudėtimi ir priemaišų gausa (jų gali būti net iki 2,0% ). Jūrų druskoje randama net 80 Mendelejevo lentelės elementų, kurių dauguma (ypač mikroelementų) yra labai reikalingi žmogaus organizmui. Kadangi ši druskos rūšis vertingiausia, todėl ir yra brangiausia. Dėl gausių priemaišų jūros druska dažniausiai esti pilkšvos ar rusvos spalvos ir nebiri. Be to, druskingų pakrančių telkinių vanduo kartais būna užterštas, ir iš jo gaunama druska nėra ekologiškai švari. Dėl šių priežasčių jūros druska gryninama – rafinuojama. Taip apdorota ji iš dalies praranda savo pradinę vertę, nes ypač sumažėja retesnių mikroelementų, kurių reikalingą kiekį organizmas galėtų gauti iš valgomosios druskos.

Druskos kvapas, skonis ir matai
Kokybiška druska yra bekvapė. Druska – tai pats universaliausias prieskonis, pagerinantis  prėskų, saldžių ar aštrių patiekalų skonį, jei jos dedama su saiku.

Tai kiek gi druskos reikia naudoti? Manoma, kad suaugusiam žmogui, atsižvelgiant į jo fizinį aktyvumą ir amžių, gerai sveikatai ir darbingumui palaikyti per parą pakanka 5-7 g druskos. Daug druskos gaunama su maistu „paslėptu” būdu, t. y. valgant sūrį, dešrą, duoną ar kitus kulinariškai apdorotus produktus, į kuriuos druskos jau įdėta. Taigi papildomai sūdyti maistą reikia labai saikingai.

Druskos matai yra labai saviti:
• žiupsnelis – tai kiekis, kurį suimam trimis arba dviem pirštais (apie 0,5 g);
• ant peilio galo (apie 1 g);
• nubrauktas šaukštelis (5 g);
• nubrauktas šaukštas (15 g).

Kokią druską pasirinkti?
Lietuvos prekybos rinkoje kol kas nėra daug įvairių druskos rūšių, besiskiriančių savo sudėtimi, paskirtimi, spalva ar kristalų forma. Daugiausiai maistui sunaudojama iškastinės druskos. Pasaulyje populiarios dietinės ir gydomosios druskos, kurių jau galima nusipirkti ir Lietuvoje. Šios druskos gaunamos iš geoterminių gręžinių ir yra praturtintos magniu, kaliu, kalciu, organizmo įsisavinamais geležies junginiais ar net vitaminais. Jodu praturtinta druska neturi pašalinio kvapo bei skonio ir gali būti naudojama tiek ruošiant šviežią maistą, tiek ir jį konservuojant. Viename  joduotos druskos kilograme yra 15-25 mg jodo (natrio ar kalio jodatų). Pastaruoju metu tapo populiari  prieskoninių daržovių (česnakų, salierų, krapų) druska, kurioje yra ne mažiau kaip 15% prieskoninių augalų.

Tinkamai laikykime druską
Kadangi druska yra labai higroskopiška, t. y. ji sugeria iš aplinkos drėgmę ir kvapus, ją reikia laikyti sausai, sandariai uždengtuose induose (druskinėse ar kt. talpose). Nedideli druskos kiekiai laikomi medinėse, keramikinėse ar stiklinėse druskinėse.

Ypač svarbu tinkamai laikyti joduotą druską. Veikiamas šviesos ir temperatūros, kalio jodidas skyla ir laisvas jodas išgaruoja, todėl ją patartina laikyti sandariame šviesos nepraleidžiančiame inde.

Kai patalpa, kurioje laikoma druska yra labai drėgna, ant druskinės dugno galima paberti ryžių, kurie sugers drėgmės perteklių.

Rima Ruzgienė