Arbata – vienas iš natūraliausių gėrimų. Ją galima gerti karštą ir šaltą, su pienu ar be. Pirmą kartą Anglijoje arbata pasirodė XVII amžiaus pabaigoje, o nuo to laiko jos kaina beveik nepakito.
Šviežiai užplikyta juoda arbata yra malonaus kvapo, gaivaus skonio, rausvo atspalvio bei gerina gyvybinį aktyvumą. Paskutinių tyrimų duomenys atskleidė naujas sveikatą stiprinančias arbatos savybes, svarbiausia jų – arbata mažina širdies ir kraujotakos ligų riziką bei kai kurių rūšių auglių susidarymą.
Arbata domisi ne tik maisto pramonės atstovai, bet ir bio bei organinės chemijos specialistai, kurie tiria galutinio produkto priklausomybę nuo pirmutinės arbatos lapo cheminės sudėties bei eilę bio ir organinių cheminių reakcijų, vykstančių arbatos pasisavinimo metu.
Istorija
Arbatos gimtinė – Rytai, Azija. Pirmosios žinios apie arbatos vartojimą atkeliavo iš Kinijos, IV amžiuje p.m.e. Japonijoje arbata atsirado VII a., Europoje – XVI a. XVII a. pabaigoje arbata tampa populiariu gėrimu, pardavinėjamu Londono arbatinėse. Šri Lankoje (Ceilone) arbata atsirado XIX a. 7-ajame dešimtmetyje, kuomet dėl išplitusių kavamedžio ligų, kavos gamyba sumažėjo.
Auginimas
Arbata geriausia auga tropinėse bei subtropinėse juostose su slaboksilinėms dirvoms palankiu kritulių (200 cm) ir drėgmės lygiu. Tropikuose, kad būtų užtikrinta aukšta arbatos kokybė, ji sodinama aukštumose, kaip, pavyzdžiui, Šri Lankoje, kur arbata auginama 2000 m aukštyje.
Priklausomai nuo klimato sąlygų, arbatos derlius nuimamas per 6-12 dienų. Priešingai nei daugelyje šalių, kur arbatos surinkimas iš dalies mechanizuotas, Šri Lankoje arbatos lapeliai renkami rankomis. Skinami tik du viršutiniai lapai ir žiedynas.
Ceilono arbatos plantacijos apima tiek nedidelius valstiečių sklypus, tiek stambias įmones, turinčias apie 1000 ha žemės. Šalia didelių plantacijų paprastai statomi gyvenamieji pastatai, mokyklos, ligoninės bei kiti socialiniai-buitiniai objektai.
Parengta pagal užsienio spaudą
