Vynas tą vakarą Prancūzijos ambasados kiemelyje Vilniuje buvo tik fonas – Bordo vyno brolijų atstovai su grand maitre Mišeliu Pjeru Masoni (Michel-Pierre Massonie) priešakyje pristatė idėją steigti visuomeninę Bordo vyno mėgėjų atstovybę Lietuvoje.
Nuo 1975 m. Didžioji Bordo vyno taryba (Grand Conceil du Vin de Bordeaux) vienija atskirų Bordo subregionų vyndarių ir vyno pirklių brolijas bei padeda užsienyje steigti vadinamąsias Bordo ambasadas, kurių nariai mėgsta ir myli Bordo vyną, ir skleidžia žinias apie jį.
Reprezentacinė brolijų atstovų delegacija užsuko į Vilnių, įsteigusi Bordo ambasadą Rygoje. 27 pasaulio šalyse šiuo metu veikia 70 tokių ambasadų, vienijančių po 25–60 narių. Šveicarijos ir Niujorko atstovybėse susibūrę per 300 entuziastų. Paryžiaus ambasadoje „Baillot Bordelais“, priešingai nei kitose Didžiosios Bordo vyno tarybos organizacijose, susibūrę daugiausia profesionalai.
Lietuvoje vyno profesionalų vis dar labai mažai. Pirmieji sertifikuoti someljė dar tik baigė LSA mokyklos teorinę mokslų dalį, o Lietuvos vyno ekspertus ir vyno žurnalistus galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų.
Tačiau vartotojų, mėgstančių Bordo vyną, skaičius kasmet auga, daugėja ir šio regiono vynų. Kai 2003 -ųjų spalį Vilniuje vyko pirmoji Vyno klubo organizuota Bordo vyno savaitė, buvo sunku surinkti vynų pavyzdžius paskaitoms ir degustacijoms, nes rinkoje buvo vos keletas konkrečioje Bordo komunoje pagamintų vynų. Dabar jau tradiciniu tapo to paties Vyno klubo rengiamas grand cru vyno vakaras, kurio metu vyno mėgėjai ragauja pačius iškiliausius senų derlių Bordo vynus, o Lietuvos parduotuvėse šio regiono vynų rūšių skaičius seniai perkopė triženklį skaičių. Iki 2009-ųjų, kai planuojama Bordo ambasadą atidaryti ir Lietuvoje, sustiprės ir Bordo vyno kolekcininkų gretos.
Klasifikacijų intrigos
Nepaisant to, kad kai kurie Bordo vynai gali būti laikomi geriausiais pasaulyje, šis Prancūzijos regionas išgyvena tam tikrą krizę, nes jo sėkmė paskatino gausybės konkurentų visame pasaulyje radimąsi. 'Merlot' ir 'Cabernet Sauvignon' derinys, vadinamas Bordo mišiniu (nesupainiokite su tame pačiame regione XIX a. viduryje sukurtu vario sulfato ir kalkių mišiniu, skirtu augalams apsaugoti nuo ligų), gaminamas beveik visose prakutusiose Naujojo pasaulio vyninėse. „Chateau“ terminas, 50 m. buvęs Bordo vyno simboliu, taip pat vartojamas visame pasaulyje: net Japonijoje rasime vietinį ūkį „Chateau Mercian“, o Tailande vyną gamina „Chateau de Loei“, nekalbant jau apie JAV ar Tokajaus regioną Vengrijoje, kur „chateau“ yra tapęs vyninės sinonimu.
Todėl Bordo valdžia ir vyndarių organizacijos vėl imasi pertvarkymų, kurie padėtų vartotojams atskirti gerus vynus nuo blogų ir paskatintų vyndarius kelti savo gaminių kokybę.
1855 m. Medoko ir Gravo ūkių grand cru klasifikacija – vis dar sėkmingiausias rinkodaros projektas vynininkystės istorijoje. Deja, ne visi ūkiai patenka į sėkmingųjų 61 sauso raudonojo ir 25 saldaus baltojo gamintojų sąrašą. Todėl likusieji už borto ėmėsi gelbėtis patys – vyndariai iš „autsaiderių būrelio“ nusprendė patys išskirti geriausius ir suteikti jiems cru Bourgeois kategoriją.
Šis sąrašas buvo vadinamas „laukimo“ patekti į grand cru sąrašu, tačiau per 150 m. 1855-ųjų grand cru classe sudėtis taip ir nepasikeitė, išskyrus garsųjį „Chateau Mouton Rothschild“ pakilimą iš antrųjų ūkių grupės į pirmųjų 1973-aisiais.
Cru Bourgeois sąrašas nuo jo sukūrimo 1932 m. buvo peržiūrėtas du kartus: 1978 ir 2003 m. Paskutinė klasifikacija – labiausia giriama, nes ūkių atranka buvo labai atidi: iš 490 paraiškų tik 247 buvo patenkintos. Palyginti su 1932 m. klasifikacija, klasifikuotų ūkių skaičius sumažėjo per pusę. Patekusieji „į aukštesniąją lygą“ buvo išskirti į tris grupes: cru bourgeois exceptionnels (9), bourgeois supérieurs (87) ir cru bourgeois (151). Exceptionnel vynai savo kokybe dažnai nenusileidžia cru classe vynams (žr. sąrašą).
Nepatenkintųjų jėga
Deja, demokratijos sąlygomis mažuma kartais turi didesnę galią nei didžiuma, ypač kai kalbama apie griaunamąją galią. Vienas nepatenkintas gali sugriauti kelių šimtų patenkintųjų laimę ir nepatenkinti liks visi. Taip atsitiko ir su 2003 m. klasifikacija:
1998 m. Yvonas Mau (Yvon Mau), pardavęs savo vardu pavadintą prekybos verslą „Freixenet“, nusipirko „Chateau Preuillac“.
Ūkiui atnaujinti buvo skirta daug pinigų ir laiko – sumažintas derlius, atnaujinti vyndarystės įrenginiai. Tačiau cru Bourgeois degustacinė komisija ragavo vynus, pagamintus iki minėtųjų pokyčių (1994–1999 derliaus metų), nes pagal įstatymą klasifikuojami tik vynai, sugebantys išlaikyti kokybę keletą metų iš eilės.
Taigi „Chateau Preuillac“ nepateko į prestižinį sąrašą ir p. Mau viešai pasipiktino komisijos sprendimu. Nepatenkintųjų buvo ir daugiau, administracinis Bordo teismas sulaukė apie 20 skundų ir šiemet priėmė nutartį „anuliuoti 2003 m. cru Bourgeois klasifikaciją ir atkurti 1932 m. sąrašą“. Aišku, padaryto darbo rezultatais naudotis galima – parašyta ir išleista knygų, vyndariai jau spėjo išpilstyti kelių derlių vynus, o garsas apie naujausią cru Bourgeois sąrašą pasklido plačiai. Bet tai jau papildomos žinios, kurių ant etikečių perskaityti nebus įmanoma.
Tačiau klasifikacijos tėra vyno vertinimo rezultatas, jos skirtos vartotojo pasirinkimui palengvinti. Juk geras vynas gaminamas dažnai ne dėl cru statuso, o iš profesionalių ar net idealistinių sumetimų.
Terroir ar žmogus?
Šiųmečių „Vyno dienų“ metu galėjome pasiklausyti Dewey'aus Markhamo – žymiausio 1855 m. Medoko ir Gravo ūkių klasifikacijos istoriko ir knygų autoriaus – paskaitų. Jo žodžiais, geriausių ūkių sėkmė turi stiprų geografinį ir geologinį pagrindą. Mezoklimatas – nedideliam vynuogyno ploteliui būdinga temperatūra, oro masių judėjimo kryptis, rūko valandos, šlaitų nuokrypis bei dirvos ir podirvio sandara (viskas kartu paėmus vadinama terroir) – lemia vieno ar kito vynuogyno vyno potencialą.
O žmogus yra svarbiausias to potencialo naudotojas. Šiemet baronienė Philippine de Rothschild („Chateau Mouthon Rothschild“ nuosavybės bendrininkė), sveikindama tarptautinės spaudos atstovus tradiciniame grand cru vakare, kalbėjo: „Nėra tikrų chateau be ten gyvenančių šeimų – be mūsų. Mūsų chateau įkūnytos jų savininkuose, ir mūsų namai yra kaip vynuogynai, nuolat supantys tuos žmones, – jie gyvi. Todėl tegyvuoja mūsų cru classe, kurie jų savininkams yra namai, o ne centrinės korporacijų būstinės!“
Baronienė palietė skaudžią temą – Bordo ūkiai keliauja iš rankų į rankas, ir ne visada naujieji šeimininkai sėkmingai užsiima vyndaryste ir verslu. Žinoma istorija, kai garsusis Bordo universiteto enologas profesorius Peynaudas 9-ojo dešimtmečio pradžioje nusipirko „Chateau Rauzan Gassies“, tačiau per keletą metų patyrė visišką ekonominį fiasko.
Tęsdama savo grand cru vakaro kalbą, baronienė Philippine de Rothschild antrina Dewey'ui
Markhamui: „Tačiau tikroji šio vakaro žvaigždė yra ne savininkai ir net ne vyndariai ar techniniai direktoriai. Tikroji žvaigždė yra terroir. Mes turime jam tarnauti visa savo širdimi, iš visų jėgų, kad įrodytume esą verti Bertoldo Brechto aforizmo: „Viskas priklauso tam, kas yra tinkamiausias.“
Taigi geriausią terroir ir potencialą turintys ūkiai po truputį koncentruojasi sėkmingiausių šeimų ir vyndarių rankose. Tai, kad jų organizacijos, kaip kad minėtoji Didžioji Bordo vyno taryba, imasi iniciatyvos ir Lietuvos rinkoje, yra geras ženklas, leidžiantis tikėtis, kad ir mes dažniau ragausime savojo terroir verto vyno, o prastojo, gadinančio Bordo reputaciją, liks vis mažiau.
Arūnas Starkus
„Verslo žinios“, 2007 08 10
Interneto archyvo nuotr.
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>