Besikeičianti Kinija

Lapkričio pabaigoje reklamos specialistas Jurgis Pauliukas kartu su gyvenimo drauge Gabija Vitkevičiūte, buvusia televizijos laidų vedėja, išvyko į Kiniją. Iškeliauti apsispręsta visam laikui, bet pasikeitus aplinkybėms teko sugrįžti į Lietuvą - pora laukiasi vaikelio, o stabilias pajamas ir socialines garantijas užtikrinančio darbo susirasti nesuspėta. Vis dėlto šalyje praleisti trys mėnesiai poros gyvenime paliko neišdildomą pėdsaką.

Ar tu valgęs?
Kinija - sunkiai panaikinamų kontrastų šalis. Skirtumas tarp prabangiai gyvenančių ir vargstančių - milžiniškas, nors komunistinė valdžia siekia kontroliuoti turtinguosius ir kaip įmanydama kovoja su skurdu. Dar prieš tris dešimtmečius šalyje žmonės mirdavo badu. Dabar žemiausias pragyvenimo lygis - dirbti už valgį ir nakvynę. O dar visai neseniai kinų pasisveikinimas „čirlima“, reiškiantis „ar tu pavalgęs“, būdavo vartojamas tiesiogine reikšme. Kaip mes vieni kitiems sakome „sveikas“, „labas“, taip Kinijoje sutikus draugą būdavo klausiama, ar jam negresia pavojus numirti badu.

Rezultatų jau duoda ir nuo 1979 metų Kinijoje taikoma „vieno vaiko“ politika. Greičiausią
pasaulyje gyventojų skaičiaus augimą pavyko pažaboti. Tiesa, sumokėjus abortų, sterilizacijos, nužudomų ar pametamų gimusių kūdikių kainą. Gatvėse pilna reklaminių skydų, informuojančių apie abortus darančias ligonines. Neseniai į gimstamumą reguliuojančius įstatymus įtraukta
pataisa: jei šeimoje auga mergaitė, o ultragarsu nustatoma, kad antrasis vaisius - vyriškosios giminės, šeimai leidžiama vaiką pasilikti.

Beje, ši „vieno vaiko“ karta jau užaugusi. Galima tik įsivaizduoti, kaip keičiasi tokių nei brolių, nei seserų neturinčių, it akies vyzdys tėvų saugotų ir lepintų vaikų pasaulėvoka ir elgesys.

Svarbiausia - išlikti
Didžiulės populiacijos ir nuolatinės kovos už būvį pasekmė - kone į kraują įaugęs imperatyvas išgyventi. Kinas nestovės eilėje, o visaip bandys ją apeiti, nes už bandymą būti mandagiam galima susimokėti gyvybe. Šia genetiškai užkoduota kova už išlikimą Kinijoje matoma visur:
turguje prekiaujama įkyriai, nes pirkėjas gali nueiti pas konkurentą, taip pat įžūliai elgiamasi gatvėse. Pėstieji Kinijoje negerbiami, vairuotojai nenori jų praleisti net perėjoje, o bandantiems vis dėlto pasinaudoti savo teise ir einantiems per gatvę garsiai signalizuojama. Pėstieji atsigriebia sankryžose su šviesoforais. Jose net degant raudonai šviesai pėstieji lenda į gatvę. Tokiam chaotiškam eismui kontroliuoti Pekino sankryžose šalia šviesoforų papildomai stovi
reguliuotojai. Kinams šie šaižiais švilpukais ir lazdelėmis apsiginklavę žmonės kelia baimę, ir tvarkos gatvėje būna daugiau.

Raudonų vėliavų šalis
Kinijoje 99 procentai žmonių - partiniai. Nuo 93 iki 99 procentų - ateistai. Religija Kinijoje suprantama kaip pasipelnymo šaltinis, į budistinę šventyklą einama kaip į muziejų, įsigijus bilietą.

Labai griežto komunistinio auklėjimo pasekmė - kinai nėra pratę rodyti emocijų. Vis dar juntama, kad kadaise jie įpratę dėvėti vienodus drabužius ir išmokę būti kaip vienas.

Gatvėje dominuojanti spalva - raudona, visur nukabinėti komunistiniais šūkiais išmarginti plakatai. Žmonės gatvėje pilki. Pasąmonėje turbūt dar išlikęs vienodų pilkšvai žalsvų kostiumų įspūdis, nors jie jau nebedėvimi. Moterys vaikšto tik su kelnėmis.

Užsieniečių gatvėje mažai, per dieną galima pamatyti vos vieną kitą. Bet daugelis jų paprasčiausiai važinėja taksi ar automobiliais. Oficialiais Lietuvos ambasados duomenimis, Kinijoje gyvena 17 lietuvių. Tiek turi oficialias vizas, nors dar yra šalies universitetuose pagal mainų programas besimokančių studentų, kurie nėra registruojami.

Nykstantys hutongai
Iki 2000-ųjų užsieniečiams buvo leidžiama gyventi tik viename šiaurės rytų rajone, todėl automatiškai jis yra tvarkingesnis. O yra ir tokių kinų gyvenamų rajonų, į kuriuos užsienietis užsukti vengia. Tai senasis Pekinas, kuriame vieno aukščio nameliai vienas nuo kito pastatyti dviejų trijų metrų atstumu, o turistiniame buklete nurodyta, kad viena siauriausių senojo Pekino gatvių - hutongų - tėra 40 cm. Juose nėra kanalizacijos, tik elektra. Anksčiau taip atrodė visas Pekinas, dabar jis naikinamas ir ateityje liks tik parodinės, dirbtinai užkonservuotos gatvelės. Nugriautų namelių vietoje statomi daugiaaukščiai.

Netoli Pekino yra Mongolijos stepės, iš kurių stiprūs vėjai pripučia daugybę smėlio dulkių. Jos padengia paviršius ne tik lauke, bet ir namuose, todėl butą reikia tvarkyti kone kiekvieną dieną.

Pats miestas yra švarus, nes visais įmanomais būdais, net dirbtinai, bandoma sukurti kuo daugiau darbo vietų. Pavyzdžiui, duris restoranuose atidaro ne vienas šveicorius, o du, prieš įėjimą į metro senu papratimu bilietus plėšo kasininkės. Nors švaros supratimas - savotiškas. Gatvėje daug besispjaudančių, o užeiti į kavinę, negauti peleninės ir kratyti bei gesinti cigaretes čia pat ant žemės - norma. Taip pat ant žemės metami žuvų kaulai, maisto likučiai.

Salsvas Kinijos skonis
Šis skonis būdingas daugeliui produktų. Duona saldi, bulvės saldžios. Bulvės parduodamos vienetais, o kiaušiniai sveriami. Bulvių kinai valgo, bet jos tikrai nepakeis ryžių. Pavyzdžiui, parduotuvėse yra po 10 kg supakuotų ryžių, kaip mes perkame bulves.

Kinija - šalis, kuri savęs nenuskriaus. Už dujas, elektrą ir vandenį turi mokėti į priekį. Banke perkamas norimas kiekis dujų, vandens ir elektros. Dviese mėnesį galima pragyventi už du tūkstančius litų.

Įspūdžiais apie Kiniją dalijasi Jurgis Pauliukas
Asmeninės Jurgio Pauliuko nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija