Aukso karalystėje

Auksas, auksas ir dar kartą auksas. Žiedai, auskarai, vėriniai, figūrėlės. Juo puošiamas baldakimai, drabužiai, plaukai, rankos, kaklas ir ausys. Žodžiu, viskas. Tikras rojus akims. Tai „Akwasidae kese“ šventės - ceremonijos, kuri kas penkerius metus vyksta Ganos sostinėje Kumasi, kulminacija.

„Akwasidae kese" dieną miesto gatves užplūsta minios žmonių. Iš visur sklinda ritmiškas būgnų dundenimas, kuris susipina su rago garsais. Į centrinę aikštę susirenka šeichai, kurie vadovauja daugybei ašanti visuomenėje esančių klanų. Jų tradiciniai drabužiai primena romėnų togas. Šeichus lydi motinos karalienės, garbingos moterys, šokėjos, žyniai - visi gausiai pasipuošę auksiniais papuošalais.

Ankstų rytą, kai miesto aikštė jau pilnutėlė žmonių, prisidengusių spalvingais skėčiais, pasirodo ir karaliaus palyda. Pirmi žengia akrobatai, paskui juos ilga eilė žmonių su keistais daiktais, primenančiais žaibolaidžius, ant galvų. „Jie turi pritraukti neigiamą energiją, kad ji nepažeistų karaliaus“, - aiškina šeichas Nana Perempehas, dailus vyras mąsliu žvilgsniu.

„Paskui eina garbingos moterys su auksu puoštais galvos apdangalais. Dešimtys moterų mosuojančių ore ilgais pagaliais praneša, kad atnešamas sostas. „Akwasidae kese“ šventė - tai vienintelė proga, kai mūsų šventas auksinis sostas patenka į viešumą, nešamas gatvėmis ir rodomas visai tautai“, - aiškina šeichas Nana.

Iškart paskui auksinį sostą nešamas skėčiu pridengtas karalius. Jis visas apkarstytas auksu. Jo palydos gale žygiuoja kareiviai. Kiekvienas jų neša muškietą ir skydą, puoštą aukso juostelėmis ir auksine rankena. Palyda sustoja aikštės vidury. Karalius išlipa iš savo neštuvų ir sėdasi į sostą, pastatytą šalia ano auksinio. Jo link pajuda visi šeichai kartu su savo motinomis karalienėmis, kad galėtų priklaupti ir pareikšti savo atsidavimą karaliui, paspausti jam ranką.

Šis ritualas kartojamas jau ne vieną šimtmetį. Tik laikrodžiai ir viena kita pora akinių skiria šiuolaikinę ceremoniją nuo tos, kurią aprašė anglas Thomasas Bowdichas. Į šią šventę jis buvo pakviestas 1817 metais.

Sostas iš dangaus
Kai 1471 metais portugalai išsilaipino dabartinės Ganos pakrantėje, daug genčių kovojo dėl teritorijos pasidalijimo. Jų vadai buvo vadinami „akanni“, vietos kalba tai reiškia „karaliai, turintys daug aukso“. Nuo 1700 metų vyraujanti gentis tapo ašančiai. Legenda byloja, kad jų vyriausiasis žynys Okomfo Anokyie liepė pagrindiniam šeichui Osei Tutu perduoti auksinį sostą, kuris buvo pasiųstas iš dangaus blykčiojant žaibams ir griaudint perkūnijai. Vyriausiasis ašančių šeichas šitaip buvo įšventintas karaliumi.

Nuo to laiko auksinis sostas tapo kulto objektas, tautos vienybės simbolis. „Niekas negali į jį sėstis, net karalius. Taip pat sostas jokiu būdu negali paliesti žemės; o jeigu statomas ant žemės, tai tik ant leopardo kailio ar dramblio odos“, - aiškina šeichas Nana.

Galima įsivaizduoti, kas vyko, kai 1900 metais anglų gubernatorius Aukso Krante seras Frederikas Hodgsonas panoro, kad jam būtų pristatytas auksinis sostas ir jis galėtų į jį atsisėsti. Šis įvykis buvo karo su anglais pradžia. Kai ašančių gentis pralaimėjo ir buvo priversta
atgabenti nugalėtojams auksinį sostą, gentainiai atidavė anglams tobulą sosto kopiją, o originalą, kruopščiai suvyniotą į dramblio odą, užkasė slaptoje vietoje. Kai kas teigia, jog tai tik legenda, tačiau šeichas Nana patikina: „Mūsų protėviai nieku gyvu nebūtų atidavę tikro sosto“.

Gyvas auksas
Gana nuo seno garsėja aukso gausumu. Miestas-kasykla Obuasis (įsikūręs už 100 kilometrų į pietus nuo Kumasi) ir šalia tekančios upės - tai „Ashanti Goldfields Corporation“, kuriai priklauso didžiausia pasaulyje aukso kasykla, veiklos zona. Kasyklai priklauso 32 aukštų požeminiai koridoriai, kurių paskutinis glūdi 1300 metrų gylyje.

Iš žemės, kuri iki šiol priklauso ašančių genčiai, gelmių kasmet iškasama net 27 tonos aukso, todėl Gana laikoma antrąja pagal dydį aukso gavėja po PAR. Tad nieko nuostabaus, jog auksas tapo kasdienės kultūros elementu šiame regione. Nusilenkimas aukso dievui Sikai Bosonui - tai svarbiausias „Akwasidae kese“ šventės momentas. Kitaip dievas gali įsižeisti ir užleisti visai tautai aukso karštligę. O Ganoje tai visai realu.

Pagal užsienio spaudą
Redakcijos archyvo nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija