Slidinėjimo atostogos kalnuose tampa skausmingu išmėginimu ne vienos tautiečių šeimos biudžetui. Tokie malonumai it šachmatų lenta - sėkmingiausių ėjimų gali tikėtis tik puikiai perpratusieji taisykles. Nors išimčių būna ir čia.
Kamščiai greitkelyje dėl besikeičiančių „pamainų“
Savo automobiliu išsirengusieji į garsųjį Austrijos Alpių slidinėjimo regioną - Cilertalio slėnį - sutaupys pinigų, bet ne laiko ir nervų. Pastarųjų ypač prireiks Austrijos greitkeliuose, kai iki slėnio liks apie 150 kilometrų. Jei atsidursite ten išaušus šeštadieniui, kai keičiasi slidininkų „pamainos“, neabejotinai pateksite į automobilių „kamštį“. Su būriais besiveržiančių slidinėti šiame ruože susidursite ir išsukę iš greitkelio gamtinių reikalų ar užkąsti.
Tad ir viena, ir kita pravartu pasirūpinti iš anksto arba įvažiuoti į greitkelį sulig tamsa.
Dar viena išeitis - rinktis regioninius kelius. Jei greitkeliuose susidarė sangrūdos, ne tik greičiau regioniniais pasieksite reikiamą vietą, bet ir prisižiūrėsite kvapą gniaužiančių gamtos vaizdų.
Nuo Vilniaus iki Cilertalio centre esančio Celio miestelio - apie 1800 kilometrų. Tokį atstumą riekės sukarti važiuojant pro Varšuvą, Čekijos Brno miestą ir Vieną. Šiek tiek trumpesnis kelias laukia į Alpių slėnį pasukusiųjų pro Prahą ir Miuncheną.
Pirma pamatuoti, tada - pjauti
1999-aisiais sujungus tris Cilertalio slidinėjimo regionus - Celį, Gerlosą ir Kionigsleiteną - slėnis virto tikra slidinėjimo safario vieta, kurio centru tapo Celis prie Cilerio. Dabar šis kalnų miestelis - vienintelis rimtas žymiojo to paties slėnio Mairhofeno kurorto konkurentas.
Šiuolaikiniai greiti keltuvai suteikia galimybę slidinėti didžiulėje teritorijoje, kurioje vyrauja vidutinio sudėtingumo – raudonosios trasos. Leidimą „Super-Ski-pass“ nusipirkę Cilerio svečiai ne tik įgyja teisę naudotis visais regiono keltuvais, bet ir galimybę nemokamai važinėti autobusais nuo Kaltenbacho iki Mairhofeno bei slidinėjimu nuo ledyno viliojančio Hintertukso.
Atvykstantiems su vaikais reikia gerai apskaičiuoti, ar verta abiem suaugusiesiems įsigyti 165 eurų kainuojantį leidimą 6 dienoms. Jei vaikams reikia nuolatinės priežiūros, vienu leidimu slidinėdami pakaitomis gali naudotis abu suaugę šeimos nariai. Slidinėjimo „pasą“ čia jau reikėtų pirkti vaikams, gimusiems iki 1998 metų gruodžio 31-osios, 6 dienoms jis kainuotų 82,50 euro.
Tačiau tokios sumos neverta aukoti dėl atžalų, kurios pirmas dienas tik mokysis slidinėti ir naudosis vieninteliu - į slidinėjimo zoną keliančiu keltuvu.
Mokėdami visą kainą už slidinėjimo dieną, iš dalies lieka apgauti tie, kurie tik kremta slidinėjimo pradžiamokslį, nes jie tikrai nesinaudoja visais keltuvais. Tokiu atveju apdairiausieji ištyrinėja, prie kurių keltuvų tikrinami leidimai, ir kitąsyk perka tik vienkartinius pakėlimo į slidinėjimo zoną bilietus.
Nuomojantis slidinėjimo inventorių galima išmėginti austrų ambicijas. Brangesniame nuomos punkte pateikus įrodymų, kad kituose slidės ir batai kainuoja mažiau, įmanoma pelnyti nuolaidų arba net slidinėjimo komplektą už dyką.
Pyplių mokykla - pinigų plėšikė
Atsivežus į kalnus slidinėjimo abėcėlės neišmanančius pyplius, tėvams tenka spręsti dilemą: pažaboti kantrybę ir mėginti mokyti patiems ar paaukoti solidžią sumą už pradžiamokslį slidinėjimo mokyklose.
Celio miestelio centre esančio slidinėjimo mokyklos „Skischule Lechner“ biuro darbuotoja
patikina, kad su jokia užsienio kalba nešnekančiais vaikais jų instruktoriams problemų nekyla. Tiesa, čia pat pasiteirauja apie būsimo auklėtinio tautybę. Sužinojusi, kad į mokyklą bus atiduotas lietuvaitis, apgailestauja: „Šiuo metu rusiškai kalbančio instruktoriaus neturime“.
Kitąryt į kalną užkeltas šešiametis Norvilas patenka į austrų instruktorių rankas. Šie užkabina vaikui oranžinę liemenę, įsodina į motorines roges ir drauge su kitais pypliais išsiveža į trasų pašonėje esančią treniruočių teritoriją. Tėvams tepasako atvykti prieš pietų pertrauką. Nei vaiko, nei gimdytojų tapatybės duomenys ir telefonų numeriai instruktoriams nerūpi. Tik dienos pabaigoje po 4 valandų pratybų jie pasiteirauja, kada gaus pinigus: išsyk ar kitądien.
Žinios apie Norvilą slidinėjimo mokytojų nesudomina ir antrą dieną. Tačiau apie pinigus pasiteiraujama net tris kartus. Akivaizdu, kad čia įprasta gauti užmokestį už neaiškius rezultatus. Žlunga ir mitas apie susikalbėjimą su vaikais nemokant jų kalbos. Vienam iš tėvų tenka likti vertėjauti, dėl to it yla iš maišo lenda ir instruktorių metodika.
Apie 20 metų instruktorės Vandos pastangos išmokyti nušliuožti nuo kalnelio septynis 3-6 metų pyplius atrodo tiesiog apgailėtinos. Dvi valandas išraudusi Vanda tik kelia ir kelia pardribusius
mažylius. Tuo metu, kai ant slidžių pastato nukritusius keltuvo viršuje, pusė auklėtinių jau kapanojasi iš pusnių kalnelio apačioje. Tik pratybų pabaigoje visai nuo kojų nusivariusiai merginai į pagalbą atskuba viena kolegių.
Tėvų vertimo ir mažylių kilnojimo paslaugų instruktoriai neįvertina ir iš piniginės už 8 akademines valandas per dvi dienas Norvilo pratybų tenka atseikėti 100 eurų. Lieka guostis tik tuo, kad dėl baimės likti tarp užsieniečių trečiądien Norvilas visus pratimus išmoko puikiai ir „plūgeliu“ sugebėdavo nusileisti net raudonosiomis trasomis. Kasdien slidinėjimo centro švieslentėje matant įspėjamuosius užrašus apie lavinų pavojų liko tik stebėtis instruktorių nesidomėjimu auklėtinių duomenimis. Kažin kaip, įvykus nelaimei su tėvais, slidinėjimo mokytojai ieškotų „pamestinukų“ artimųjų?
Dėl perstatytų lovų - akistata su žandarais
Nakvynės kaina Celyje slidinėjimo sezonu už parą trijų asmenų šeimai gali siekti nuo 18 iki 175 eurų. Mažame miestelyje slidininkams prieglobstį siūlo penki 4 žvaigždučių ir aštuoni 3 žvaigždučių viešbučiai, o visas kitas nakvynių arsenalas - bemaž 180 privačių pensionų ir apartamentų (butų) nuomininkų. Atrodo, jog turizmu čia verčiasi kiekviena kad ir menkiausią nuosavą kampą turinti šeima. Nors pasiūla didelė, vietą nakvynei per žiemos atostogas šiame populiariame slidinėjimo kurorte vėliausiai reikia užsisakyti rugsėjį-spalį, nors apdairiausieji tuo rūpinasi jau nuo balandžio.
Vykstant ne per kelionių agentūrą ir bendraujant su būstų nuomotojais tiesiogiai patartina pernelyg neatsipalaiduoti. Vakaruose įprastos svetingumo taisyklės mažame Austrijos kalnų miestelyje gali ir negalioti.
Apie 65 metų Adolfas Oberlechneris slidininkams nuomoja didesniąją savo triaukščio namo dalį. Kitoje jis glaudžiasi drauge su jugoslavų tautybės sugyventine. Pirmojoje - atskira laiptinė ir trys vienas virš kito įrengti apartamentai, kuriuose jis priima po dvi šeimas su vaikais.
Deja, šeimininko svetingumu ir logika į vieną butą įsileidžiant keturis suaugusius ir tris mažamečius vaikus tenka suabejoti vos išvydus baldų išdėstymo tvarką. Viename didžiuliame miegamajame stovi dvi dvigulės lovos, kituose dviejuose gerokai mažesniuose - po vieną viengulę, svetainėje esanti kampinė sofutė medinėmis detalėmis sutvirtinta taip, kad būtų neišskleidžiama.
Sveikas mąstymas diktuoja du sprendimus – vienai porai miegoti kuriame nors iš trijų kambarių ant grindų (mokant už nakvynę po 65 eurus) arba pernešti dvigulę lovą.
Vienur savivalės šeimininkas išsyk nepastebi. Akylas jis tampa po to, kai paprašomas džiovykloje įjungti slidinėjimo batų džiovintuvą. Iš visus tris butus puošiančios daugybės taurių už sporto laimėjimus galime spręsti, kad anksčiau A.Oberlechneris energiją išliedavo lygumų slidžių varžybose. Dabar jėgos šiam žmogui reikalingos tramdyti „nedrausmingiems“ svečiams.
Šeimininkas nuolat seka, kad visų batai būtų paliekami prie butų durų. Pro langą kontroliuoja vaikus - neduokdie kuri nors sniego gniūžtė bumbtelėtų į jo nuosavybės sieną. Tačiau pono
Adolfo kantrybę galutinai palaužia trečiame aukšte užklupta lovos pergabenimo procedūra. Prieš šeimininko šauksmus ir mėginimus panaudoti jėgą įrodinėjimai apie nepatogumus tampa beprasmiai, juolab kai į konfliktą įsitraukia jo balsinga antroji pusė.
Nešti lovų atgal neketiname. Todėl kitądien paskui pykčiu putojantį šeimininką į vieną iš butų įžengia žandarai. Simpatiški Cilerio pareigūnai, atvykę užfiksuoti neva baldų laužymo atvejo, tik reikšmingai šypsosi: nusikaltimo nėra, tad buitinį konfliktą teks spręsti patiems. Laimė, savo gretose turime psichiatrijos ligoninėje dirbti pradėjusią medikę. Po pusvalandžio raminamojo pokalbio ponas Adolfas atlėgsta. Vis dėlto paliaubas austras skelbia tik išgavęs pažadą viešnagei baigiantis dalyvauti grąžinant lovas į ankstesnę vietą.
Baldai pernešti, pinigai sumokėti ir A. Oberlechneris dėl taikos prikliukina stiliukus vietinės naminukės. Ne, pone Adolfai, kad ir kokia būtų smarki Alpių samanė, ja nuoskaudos dėl apkartintos viešnagės šiuose namuose nenuplausi.
Šios slidinėjimo mokyklos instruktoriai auklėtinių ir jų tėvų duomenų nefiksuoja, todėl nelaimės atveju nežinotų, kur ieškoti vaikų artimųjų
Ramunė Žukauskienė
Reklaminio leidinio nuotr.
Ramunės Žukauskienės nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija
http://laisvalaikis.meniu.lt
