Alaus su medumi vartotojų terpė yra labai maža, be to – tą alų jie dažniausiai perka tik dėl paragavimo. Retas kuris prieis ir sakys – šitas patiko, duokit dar.
Na, bet dabar trumpai (ar plačiai) apie kai kuriuos alaus chaltūros reikalus Lietuvoje. Tikiuosi po kelerių metų parašyti ir apie alaus kultūrą...
Aludarių dalyvavimas mugėse – tai atskira tema. Palapinės spalvingos, vėliavos plevėsuoja – gražu. Galima sakyti, kad aludarių palapinės mugėse pačios gražiausios ir labiausiai krentančios į akis. Bet dažnai tai ir tėra viskas. Pardavėjai tesugeba pakartoti tai, ką ir taip matome etiketėje. „Tamsus, šviesus, su medumi“. Ir ko jums dar, įkyruoliai, reikia? Laipsniai užrašyti. Kilmės šalis – Lietuva. Koks stilius? „Tamsus, šviesus, su medumi“. Kokia fermentacija? „Palaukite, paskambinsiu daryklos direktoriui... Kokia fermentacija? A, kaimiška, gerai, taip ir pasakysiu“. O kas yra kaimiška fermentacija, klausiu. „Nu, čia kur ne iš miltelių“. Diskusija baigta. Kai, taupant pinigus (ir kažkodėl išsinuomavus 6-8 prekybos vietas), sustatomi prekiauti vairuotojai, nėra ko nė kalbėti apie alaus kultūrą.
Tų pačių aludarių poelgiai apgaudinėjant vartotojus irgi nekelia pasitikėjimo jais. Kai kurios alaus daryklos, panašu, kad yra penkiskart didesnės nei atrodo. Alaus rūšių parduotuvėse daugiau nei brandinimo talpų fabrike. Užtenka klijuoti skirtingas etiketes ant to paties alaus. Šitaip jūs pagudraujate pardavimuose, bet tikrų alaus žinovų akyse prarandate prestižą. O jį atstatyti yra gan sunku. Aišku, galima spjauti į alaus žinovus ir ieškoti kvailelių, kurie nusipirks alų pirmą kartą. Bet Lietuva ne tokia didelė, kad užtektų išgyventi iš vienkartinių klientų. O pastovumą reikia užsikariauti. Ir ne mažinant kainą (kas vėlgi priveda prie aludario verkšlenimo, kad alus prastai parduodamas) – parduokit tą patį kiekį brangiau ir nereikės verkšlenti. Konkuruoti tik kainomis – tai 90-ųjų strategija. Tikrieji sugebėjimai yra savo produktą parduoti brangiau ir sukurti jį tokį, kurio iš tavęs prašys barai, o ne reikės jį jiems kišti, vykdant visas sąlygas. Kai jūsų vadybininkai nebebėgios per barus, o užsakymai ar naujų barų užklausos atkeliaus telefonu ar elektroniniu paštu, tuomet galėsite drąsiai sakyti – MŪSŲ ALUS POPULIARUS. Ir ne kitaip. Amen.
Aludarių internetiniai puslapiai verti atskiros pastraipos. Lietuvoje, matyt, yra priimtina sukišti šimtus ar tūkstančius į savo tinklapio kurpimą ir vėliau nieko ten nebedaryti. Ką jau bekalbėti apie tai, kad atsiradus naujam alui apie jį visų pirma apsižodžiauja alaus maniakai ir alaus atributikos kolekcionieriai. Pabandykite užeiti į bet kurį mažųjų aludarių tinklapį ir pabandykite rasti informacijos apie naują alų. 90 proc. tikimybė, jog jums to nepavyks padaryti. Ši reklamos sritis yra visiškai užmirštama šioje terpėje. Tą patį galima pasakyti ir apie nemažą dalį restoranų. Tokia alus darykla kaip „Dundulis“ apie savo naują alų papasakoja jau virimo metu. Ir visi nekantraudami stebi, kur, kas ir kada. Taigi, alaus žinomumas atsiranda dar prieš jam pasirodant rinkoje. Ir tam nereikia net išpuoselėto tinklapio – dažniausiai užtenka gerai prižiūrėti savo „Facebook“ paskyrą. Kaip pasakė vienas kolega: jei tavęs nėra feisbuke – tavęs nėra išvis. Kad ir kaip šis socialinis tinklas būtų kritikuojamas, bet tai yra šių laikų varikliukas naujienoms skleisti. Tokia šių dienų realybė ir nuo jos nepabėgsi.
Malonu, kad mažėja chaltūros alaus baruose. Tiesa, ne visuose. Vis dar išlikęs noras parduoti net ir pradėjusį rūgti alų. Ir dažna to priežastis – pačių aludarių ar jų prekybos tarpininkų nenoras palaikyti įvaizdį. Parūgęs alus nekeičiamas, atvežtas į barą alus neišstovi iki galiojimo pabaigos, o tuo metu dėl rūgimo aludariai ir alaus barai kaltina vieni kitus. Vietoje to galėtų susėsti ir kartu spręsti problemą. Čia Lietuva – čia vis dar valdo litas. Atsiprašau, euras.
Dauguma lankytojų, o dažnokai net patys barmenai nepastebi, kad geria parūgusį alų – sakoma, kad alus toks ir turi būti – rūgštus. Ne rūgštus turi būti, o kartus! Turėti apynio kartumą, o ne nudvėsusių mielių smogo skonį. Yra aludarių kurie stengiasi išmokyti/apmokyti barmenus, rengia kursus, paskaitas, degustacijas. Bet žinant barmenų rotaciją baruose, retai išlaikysi pasiektą lygį. Geras barmenas – vis dar retenybė. Tačiau baras su tokiu barmenu automatiškai pritraukia labiau išmanančius klientus, kurie negaili ir daugiau pinigėlių alui.
Viename Vilniaus alaus bare, kuris prekiauja bemaž 10-čia pilstomo alaus rūšių, susiginčijau su barmenu ir pasiūliau jam paragauti parūgusio alaus. Jo atsakymas mane šokiravo: „Aš nevartoju alkoholio“. Parduodi prekę ir nežinai, kas tai yra? Tai tas pats, jei kunigas pasakotų apie seksą. Na, gal palyginimas ne visai tinkamas, bet esmę supratote. Senovės Babilone aludės savininką, kuris pilstydavo surūgusį alų, nuskandindavo to alaus bačkoje ir vienintelis būdas jam išsigelbėti būdavo to alaus nugerti tiek, kad galėtų išsilaisvinti iš bačkos.
Vidmantas Laurinavičius
Visą straipsnį skaitykite naujausiame “Restoranų verslas” numeryje >>
