Ačiū, dabar gaminsime patys

Didžiojoje Britanijoje mocarelos sūrio pagaminama daugiau nei Italijoje. Su italais britai varžosi ir dėl Parmos kumpio. O ateityje, rašoma interneto svetainėje guardian.co.uk, ūkanotosios salos ūkininkai braškių laukus greičiausiai pakeis vynuogynais, alyvmedžių giraitėmis ar arbatos plantacijomis. 

Daugelis britų gurmanų ir smagurių dabar liaupsina vietinius maisto produktus – siūlomus vietinių tiekėjų, nepriklausomų prekeivių ar ūkininkų, pardavinėjančių juos tiesiai iš automobilio. Elgtis ir mąstyti lokaliai, „garbinti“ šalyje užaugintas daržoves, vaisius, pagamintą varškę, sūrį ir kitus produktus dabar madinga. Kas gi laukia tų pačių gurmanų dievinamų prancūziškų sūrių, sūdytų, rūkytų, džiovintų itališkų kumpių ar Umbrijos alyvuogių?

Kiek anksčiau britai labiau mėgo atvežtinius produktus, mat jų skonis buvo daug geresnis nei vietinių gaminių. Dabar visas pasaulis susirūpinęs globaliniu atšilimu, o labiausiai planetos ateitimi susirūpinusieji netgi teigia, kad maisto produktų gabenimas (lėktuvais, automobiliais ir pan.) taip pat prisideda prie atšilimo. Ar tik kada nors neatsitiks taip, kad įvairių šalių gurmanai turės išmokti gyventi be atvežtinių skanumynų? Be abejo, toks teiginys gali sukelti šypseną, tačiau nemažai „svetimų“ maisto produktų yra gaminama Didžiojoje Britanijoje. Kai kurie gaminami didžiuliais kiekiais pramoniniu būdu, kiti – auginami mažuose ūkiuose. Kai kuriuos iš jų, tikina svetainė guardian.co.uk, britai paruošia geriau.

Tie patys sūriai
Išties faktas, kad Didžiojoje Britanijoje mocarelos pagaminama daugiau nei Italijoje, stebina. Tiesa, yra nedidelis skirtumas. Pirmiausia skiriasi šio sūrio apibūdinimas. Italai mocarela vadina „minkštą, šviežią sūrį, dažniausiai daromą iš buivolės pieno“. Didžiosios Britanijos gamintojai šį produktą apibrėžia kaip sūrį, kurį „galima naudoti ruošiant picą“, ir gamina jį plytos formos. Tai nėra tas pats minkštas, tradiciškai kamuoliuko formos, pienu kvepiantis sūris, bet tai ne prastesnė mocarela ir britai jį gamina tonomis. Pusiau pramoniniu būdu britai gamina bri sūrį Škotijoje, Kornvalyje ir Somersete (čia taip pat daromas neblogas kamamberas), o Češyre gamina šveicarišką gruyčre sūrį.

Žinoma, daugelis šių sūrių atsiduria didžiųjų prekybos tinklų lentynose, o ne specializuotose sūrių parduotuvėse. Bet teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad tokiais pačiais – pramoniniais metodais gaminami sūriai pripildo Prancūzijos ir kitų valstybių prekybos centrų šaldytuvus.

Naudotis gali visi
Ne vienos Europos valstybės įstatymai gina ir atidžiai prižiūri vietinių produktų kokybę, saugo jų vardus. Žinomiausi pavyzdžiai – šampanas, parmezanas ar rokforas (pranc. roquefort). Kartais apsauga perlenkia lazdą, pavyzdžiui, parmezanu gali būti vadinamas tik griežtai apibrėžtame regione – tam tikroje Šiaurės Italijos teritorijoje – pagamintas sūris. Vadinasi, identiškas ir toks pat skanus Grano Padano, pagamintas už apibrėžtos teritorijos ribų, negali būti vadinamas parmezanu.

Įstatymai saugo ne visus pasaulyje pripažintų maisto produktų vardus ir gamybos procesus – pavyzdžiui, bri ar prosciutto (it. kumpis) nėra apsaugoti, todėl juos gaminti ir vadinti originaliu vardu gali visi. Tiesa, Didžiosios Britanijos gamintojai patys nevadina produkto tikruoju vardu. Štai Kambrijoje (Anglija) veikianti įmonė „Richard Woodall's“ Parmos kumpio negamina.

„Vytintą kumpį gaminame 20 m. Jis identiškas Parmos kumpiui, tik mes naudojame anglišką kiaulieną ir jį džiovina vėjas, pučiantis nuo Airijos jūros. Niekada netvirtinčiau, kad mūsų kumpis geresnis už Parmos, nors kai kurie žmonės mums taip sakė“, – teigia p. Colinas, aštuntos Woodallų šeimos, valdančios įmonę 120 metų, atstovas. Įmonei suteikta karališkoji garantija.

Julianas Temperley'us negamina kalvadoso „Somersete“, tačiau jo statinėse brandintą sidro brendį graibsto garsiausių Londono restoranų savininkai, gurmanai perka jį internetu. Ponas Temperley'us didžiuojasi, kad jo 15 metų gaminamą sidro brendį puikiai vertina geriausi Prancūzijos kalvadoso ekspertai. Save jis vadina paskutiniu sidro gaminimo ir obuolių auginimo tradicijų saugotoju.

Robinas Congdonas negamina rokforo. Gaminti sūrius jis pradėjo 8-ame dešimtmetyje. Susidomėjęs mėlynaisiais sūriais, nuvyko į Rokforą Prancūzijoje, o vėliau gamindamas savo sūrius taikė ten išmoktus metodus. „Congdon Devon Blue“ (karvės pieno), „Harbourne Blue“ (ožkos pieno) ir „Beenleigh Blue“ (avies pieno), nors pagaminti pagal garsiojo rokforo technologiją, yra visiškai kitokie sūriai. Jie unikalūs ir, daugelio britų gurmanų džiaugsmui, nesunkiai pralenkia panašius prancūziškus.

Alyvuogių giraitės
Markas Diakonas yra aplinkosaugos konsultantas, puikiai išmanantis aplinkosaugos problemas. Oterio ūkyje prie Hanitono (Pietryčių Anglijoje) jis augina alyvmedžių giraites. Specialistai jį įtikinėjo, kad derliaus tikrai nesulauks artimiausius 10 metų. 2006-aisiais ant p. Diakono puoselėjamų trejų metų alyvmedžių užderėjo ir prinoko nedidelis kiekis juodųjų alyvuogių. Pirmo komercinio alyvuogių derliaus jis tikisi sulaukti per 5 metus ir sodina migdolus, graikinius riešutus, persimonus, granatus ir Sečuano pipirus.

Visai šalia p. Diakono ūkio, Tregothnano dvare, 7 m. auginama arbatos plantacija. Pirmasis derlius buvo maišytas su tradicinėmis arbatomis, bet šiemet pavyko pagaminti pirmąją, Didžiojoje Britanijoje užaugintą, vienos rūšies arbatą. Tiesa, jos užtektų gal tik 200 puodelių, bet šito užtenka išskirtinei jos kokybei atskleisti.

Vynas Jungtinėje Karalystėje gaminamas nuo romėnų valdymo laikų – dabar jis vėl pradėtas vertinti.

Žinoma, prireiks nemažai laiko ir, deja, sulaukti globalinio atšilimo, kad Didžioji Britanija taptų pripažinta ir didele vyno, arbatos ar alyvuogių gamintoja. Smulkūs gamintojai turi savų pranašumų, tad siekti pasaulinių aukštumų galbūt nėra būtina. Britų gamintojai gerbia juos įkvėpusius originalius produktus, bet visi užsimena apie tai, kaip šių produktų gamyba jų kilmės šalyse buvo pramoninė, nes norėta patenkinti pasaulio poreikius. Institucijos, profsąjungos, kurios prižiūri saugomų pavadinimų produktų gamybą, buvo lygiai taip pat suinteresuotos tų produktų gamybos ir tiekimo pastovumu bei produktyvumu, kaip ir bet koks stambus maisto pramonininkas. Kokybė nuo to gal ir nenukentėjo, tačiau žavesio mažiau, – tikrosios mocarelos, parmezano ar rokforo galima įsigyti bet kuriame pasaulio kampelyje. Tad gurmanai, ieškodami išties išskirtinių dalykų, pirmiausia turėtų apsižvalgyti arčiau namų.


Parengė Daiva Sutkutė
VŽ savaitgalis www.guardian.co.uk 
„Verslo žinios“, 2007 06 08
Interneto archyvo nuotr.
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>