Rūta Mikelkevičiūtė: „Sugadinti galima viską, net ir omletą...“

Gyvenimo būdo žurnalo „Nuo... iki...“ vedėja Rūta Mikelkevičiūtė dažnai lankosi svečiose šalyse, kur tenka paragauti netikėčiausių valgių: balandžių ar net varlių. Nemėgstanti gaminti moteris visus nuopelnus virtuvėje atiduoda vyrams, o gyvenime vadovaujasi taisykle „Valgyk, kad gyventum, o ne gyvenk, kad valgytum“. Tačiau R. Mikelkevičiūtė neneigia, kad maistas – vienas didžiausių malonumų. „Visos griežtos dietos labai pavojingos. Ne tik sveikatai... Ar pastebėjote, kad alkani žmonės pikti?“, – šypsosi Rūta.

Kuo pradedate rytą: kava ar arbata?
Žinoma, kava su pienu.

Ko visada rastume pravėrę Rūtos šaldytuvą?
Rūgpienio arba kefyro. Negaliu užmigti be puodelio rūgpienio ar kefyro su druska. Net dabar seilės kaupiasi (juokiasi laidų vedėja – aut. past.). Jei dar yra kampelis duonos, Dieve mano, kaip skanu...

Eksperimentuojate virtuvėje?
Kartais. Tačiau virtuvė – ne mano stichija. Aš žaviuosi tais, kurie sugeba ir jaučia malonumą raitydami tikrus kulinarijos stebuklus, iš veiksmo virtuvėje sugebėdami sukurti visą istoriją, įtraukdami į ją net svečius. Labai gaila, kad greitas gyvenimo tempas ištuštino virtuves (šypsosi Rūta – aut. past.) ir prikišo šaldytuvus greitojo maisto.

Ir gaila ne todėl, kad valgome prastesnės kokybės maistą, o todėl, kad atimame iš savęs bendravimą. Juk maisto paruošimas, jo valgymas – tai galimybė pabendrauti su artimaisiais ir draugais. Sekmadienio pietūs pas mamą su cepelinais, arba pas draugus – tai tikros ceremonijos, kurios kuria ir tvirtina santykius.

Jeigu tektų rinktis vieną maisto produktą ir vieną prieskonį, ką pasirinktumėte?
Duoną ir druską.

Ką dažniausiai gaminate?
Salotas. Aš nemėgstu sunkaus maisto: riebaus, ilgai virto, troškinto, kepto. Dievinu žalią mėsą, lašišą, daug daržovių, raudoną vyną. Man patinka aštrus maistas. Jokių makaronų su baltais gličiais padažais. Jokios mėsos su karamele, uogomis, slyvomis ar medumi... Didesnio stalo košmaro nesugalvosi (šypsosi R. Mikelkevičiūtė – aut. past.). Sykį buvau Prancūzijoje. Visą savaitę mus maitino mėsa su saldžiais padažais. Likau alkana, nes išvykti pavalgyti kitur nebuvo sąlygų.

Manau, tikrai turite savo firminį patiekalą... Išduosite receptą?
Neturiu, nes aš nemėgstu gaminti... Galiu pašmaikštauti, kad sutinku su posakiu, jog vyrai – geriausi kulinarai, todėl virtuvė – jų vieta. Na, bet vienos salotos man tikrai labai patinka. Jas išmokė gaminti dizaineris Seržas Gandžumianas. Salotų lapai, pomidorai, avokadas, kukurūzai, agurkai, žali pievagrybiai, saulėgrąžų sėklos, poras, aliejus, prieskoniai, šiek tiek marinato. Jos puikios tuo, kad gali ko nors ir neįdėti – vis tiek bus skanu.

Ką dažniausiai valgote pietums? Kokios virtuvės patiekalus renkatės?
Renkuosi tarptautinę virtuvę. Pietauju dažniausiai restoranuose, picerijose arba kavinėse. Renkuosi carpaccio ir, tarkime, lėkštę žalių salotų – daug pomidorų, agurkų, salotų lapų.

Kas dažniausiai lemia Jūsų pasirinkimą, kur valgyti ar tiesiog praleisti laiką su draugais, šeima?
Skanus maistas. Vengiu tokių vietų, kur patiekiami labai įmantrūs patiekalai (kai lėkštėje tarp papuošimų, dažnai nelabai valgomų, tenka ieškoti maisto ir jo kiekis nuteikia liūdnai). Man nekelia apetito lėkštė, kurioje tikras architektūros šedevras. Juo gali grožėtis, bet ne valgyti.

Kokioje kavinėje/restorane dažniausiai lankotės? Kuo ši vieta ypatinga?
Pastebiu, kad pietauti dažniausiai renkuosi „Pizza Jazz“ tinklą. Ten yra didelis salotų pasirinkimas, jautienos ir lašišos carpaccio. Gana jauki aplinka. Aš gana išranki ir net konservatyvi maistui.

Vakarui mielai renkuosi kažką mažesnio, išskirtinesnio. Puikios vietos – mažytė vyninė-restoranas „Sorentino“, „Snt. Germain“. Ten gali išgerti gero vyno taurę, suvalgyti puikų patiekalą ir ramiai pasikalbėti – muzika subtili, nėra daug žmonių. Tokių jaukių vietelių tikrai labai trūksta. Iš esmės, pietūs ar vakarienė gali sugadinti nuotaiką net ir visai dienai. Pamenu, nuėjome su bičiuliais papietauti į vieną piceriją – kolonos, baldakimai ir kitos detalės, t. y. interjero prašmatnumas neleido abejoti, kad virtuvė čia neturėtų būti prasta. Bet kai atnešė patiekalus, supratome, kad galima sugadinti viską, net ir omletą. Vargšė kiaušinienė mirko riebaluose. O kai padavėja dar pasakė, kad neturi jokių prieskonių (nei pipirų) – tikrai sugedo nuotaika. Maitinimo įstaigos esmė – maistas ir jo kokybė.

Daug keliaujate. Kur ir kokių neįprastų valgių yra tekę ragauti svečiose šalyse?
Varlių, balandžių – Prancūzijoje, Brazilijoje – ananaso kepsnio. Bet aš nesu įmantrybių mėgėja. Sykį prisikirtau žalių austrių. Negalėjau atsisakyti, nes šeimininkas labai stengėsi. Pamenu draugų kalbas, kad jos dar cypia... Dieve... Man buvo bloga. Aš mėgstu naujoves, bet jos man vis tiek turi kelti pasitikėjimą ir būti aiškios.

Živilė Kleivaitė
Meniu.lt informacija