R. Ramanauskas: „Viduriniojoje Azijoje bei Kaukaze labiausiai intriguodavo netikėčiausi deriniai“

Romas Ramanauskas, vienas žymesnių teatro ir kino aktorių, nusifilmavęs daugelyje iki šiol žinomų ir rodomų filmų („Ilga kelionė per kopas“ (rež. A. Brenčas), „Turtuolis, vargšas“ (rež. A. Žebriūnas) ir kt.), pasakoja apie teatro ir kino užkulisius bei tolimų kraštų turgus.

R. Ramanauskas, Lietuvos akademiniame dramos teatre vaidinęs 20 metų, Vilniaus jaunimo teatre 9 metus, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre 3 metus, turėjęs apie 40 įvairių vaidmenų TSRS kino studijose, labai daug keliavo. Jis pasakoja, kad aktoriai ir kiti kino darbuotojai filmavimo metu virsdavo komuna, „trubadūrų“ šeima. Nesvarbu, kur keliaudavo, visada susėsdavo prie vieno didelio stalo, dalindavosi maistu, vakarais susirinkdavo pabendrauti prie arbatos puodelio, aptardavo svarbius reikalus. „Mus visada lydėdavo ekstremalūs pojūčiai, per savaitę tekdavo nuskristi į Aziją, nusifilmuoti filme ir vėl grįžti. Tempas buvo didžiulis, todėl ne visada spėdavau pavalgyti: jaučiausi tarsi amžinas studentas. Filmuojant sceną kino studijoje, dažniausiai valgydavome kino studijos valgykloje, o jei filmuotis tekdavo laukuose ar prie jūros, situacija būdavo keblesnė: jei oras buvo tinkamas epizodo filmavimui, valgydavome paskubomis“, – pasakoja Romas.

Aktorius teigia, jog TSRS laikais požiūris į kiną buvo kitos: daugiau entuziazmo, atsidavimo, nesavanaudiškumo, didžiulis noras dirbti kine, kadangi tai buvo nauja. „Tais laikais tik nedaugelis Vilniuje turėjo televizorius, aktoriai buvo gerbiami žmonės, priskiriami prie elito. Gastrolių metu, keliaujant į kitus kraštus, kino aktorius buvo stengiamasi priimti deramai: jie valgydavo geriausiuose restoranuose, kurių nebuvo daug, o į juos patekti taip pat buvo nelengva, tačiau aktoriams visada buvo taikomos lengvatos.“

Romas pasakoja, kad besifilmuojant teko lankytis įvairiose buvusios TSRS dalyse. „Labiausiai patiko Viduriniosios Azijos bei Užkaukazės kraštai (Uzbekija, Tadžikija, Kaukazas), kurie žavi iki dabar.“ Jo teigimu, šie kraštai, palyginus su Lietuva, gana egzotiški, sudaro didelį kontrastą, todėl juose lankytis ir buvo įdomiausia.

„Vidurinioji Azija bei Kaukazas – aštriausias maistas bei netikėčiausi deriniai – intriguodavo labiausiai. Kartais nežinai, ką valgai, tik paragavęs pajunti, kad maistas labai aštrus, o burna tiesiog dega“, – pasakoja Romas.

Aktorius teigia, jog kelionių metu stengdavosi pamatyti senamiestį ir miesto turgų. „Tai tarsi miesto pulsas, širdis, užėjęs į turgų, gali pažinti to krašto kultūrą, užuosti ir pajusti, kuo gyvena žmonės“. Vyras pasakoja, kad visad įdomu buvo susipažinti su įvairių kraštų maisto kultūra, didelį įspūdį paliko didžiuliai Viduriniosios Azijos turgūs. Romas užburia pasakodamas, kad jie atrodo kaip egzotiniai turgūs iš filmų: krūvos prieskonių, sūriai, žalumynai, daržovės, vaisiai – didžiulė spalvų įvairovė. Viskas šviežia, daugybė egzotinių produktų, neįprasti deriniai: aštrūs prieskoniai su riešutais, marinuoti česnakai bei daugelis kitų dalykų, kurių tais laikais Lietuvoje dar nebuvo. Anot aktoriaus, visad buvo malonu parvežti į Lietuvą neįprastų lauktuvių, tokių kaip dešros su medaus bei riešutų įdaru iš Gruzijos. R. Ramanauskas teigia, kad tais laikais viskas buvo natūralu. „Garsieji Kaukazo avienos šašlykai pamauti ant iešmų, kepami ant žarijų, kvepėdavo ugnimi ir dūmais. Jie nebuvo šildomi mikrobangų krosnelėje, kaip kartais daroma šiais laikais.“

Vyras teigia, kad šiuolaikinis kinas atrodo kitaip. „Lietuvoje filmuojama mažai filmų, o ir pats požiūris pasikeitė, viskas daroma dėl populiarumo. Tiesa, kai kurios sąlygos pagerėjo: pertraukėlių metu aptarnaujama deramai – viskas atvežama, pristatoma: vaisiai, kava ir visa kita – kaip reikia.“

Apkeliavęs daugelį Europos šalių Romas Ramanauskas tikina, kad be Viduriniosios Azijos ir Užkaukazės virtuvės mėgsta Pietų Europos valgius: italų, prancūzų. Lietuviška virtuvė jam atrodo per sunki, joje per mažai šviežių vaisių bei daržovių. Vyras pasakoja, jog neseniai lankėsi Prancūzijoje, Provanse, kur aktoriui labai patiko maži senamiesčio turgūs, įsikūrę mažose miesto aikštėse: jose galima rasti retų maisto produktų (prieskonių, aliejų...), o taip pat senų laikrodžių, knygų – antikvariato. Toks maisto bei sendaikčių turgaus derinys vyrui pasirodė labai įdomus. Paklaustas, ko jis dar norėtų paragauti, aktorius atsakė, jog jis paragavo visko, ko norėjo.

Parengė Elena Germanovič
Nuotrauka: gary.puslapiai.lt
Meniu.lt informacija