Keli Lietuvos degtinės istorijos štrichai (I - straipsnis)

Prieš pradedant skaityti šį rašinį apie senovės Lietuvos svaigiuosius gėrimus, įsipilkite į įkaitintą storasienę mažulytę taurelę šlakelį pašildyto iki 50 laipsnių tikro naminio krupniko, pauostykite, pajuskite šilumos skleidžiamą aitrų ir įstabų medaus aromatą, gurkštelėkite, palaikykite truputėlį burnoje, pamažu nurykite, stipriai priglauskite liežuvį prie gomurio, kad visais liežuvio receptoriais pajustumėte jo aštriai fantastišką skonį, užsimerkite ir, kai Jus užplūs Lietuvos pievų gėlių kvapai bei išgirsite žolynuose triūsiančių bitelių dūzgesį, plačiau atmerkite akis ir ... jau galite skaityti...

Degtinės atsiradimo priešistorė
Svaigiuosius gėrimus žmonija pradėjo gamintis nuo tada, kai tik ji pati atsirado. Įvairios rasės, giminės ir tautos, priklausomai nuo gyvenimo sąlygų, supančios aplinkos atrasdavo jiems prieinamų būdų gaminti svaigalus. Pirmieji homo bibiens (žmogus geriantysis), matyt, bus atsiradę Afrikoje – pirmosios žmonijos lopšyje, kurios gamta pati pateikdavo įvairiausių augalų gyvūnijai svaigti, o vėliau, nusižiūrėjus, ir žmonijai svaigintis.

Amerikoje ne tik džiunglės išmokė vietinius gyventojus gaminti įvairius svaigalus, ne tik indėnai žemdirbiai mokėjo gaminti svaigius gėrimus iš manijokos, bet net ir dykumoje gyvenantys indėnai svaiginosi iš mėlynųjų agavų vaisių sulčių pagamintais raugais, kurie vėliau tapo ir lietuviams jau žinoma tekila.

Azijoje klajoklių tautos pradėjo svaigintis raugintu kumelių pienų – kumisu, žemdirbių tautos - palmių syvų, bambukų, ryžių ir pan. augalų raugais. Taip Babilone buvo atrastas alus, Uratu valstybėje (dabartinėje Armėnijoje) vynuogių vynas ir vaisių bei vynuogių čača , taip pat vėliau arabų mokslininkų-chemikų atrasta spirito rektifikacija, pergalingai užkariavę visą pasaulį.

Į Europą svaigiuosius gėrimus atsinešė čia susikrausčiusios indoeuropiečių gentys. Iš visų indoeuropiečių daugiausia svaigiųjų gėrimų mokėjo gamintis baltai, tai ir kumisas (Lietuvoje buvo gaminamas net iki XIX amžiaus), ir gira, ir alus, ir ypatingas, ekskliuzyvinis baltų svaigusis gėrimas – midus, ir svarbiausiais baltų, o ypač lietuvių išradimas - degtinė iš javų.

Jei Senovės Graikijoje daugiausia būdavo svaiginamasi vynuogių vynu, tiesa atskiestu su vandeniu, nes blogas tonas būdavo gerti gryną vyną, tai romėnai vyną pradėjo gerti ne tik gryną, bet ir išmoko iš rytų šalių armėnų gaminti dar stipresnį svaigalą – čačą, kaip jie pavadino grapą – degtinę iš vynuogių. Į Europą susikraustę bulgarų ir vengrų gentys atsinešė mokėjimą gaminti palinką, slivovicą – degtinę iš slyvų.

Baltų, t.y. lietuvių svaigusis gėrimas degtinė buvo perimta ir kitų žemdirbyte užsiimančių indoeuropiečių tautų, ypač po didžiųjų kryžiaus karų prieš lietuvius. Taip germanai išmoko gamintis iš javų silpną šnapsą, airiai - viskį, o vėliausiai galų palikuonys – prancūzai - konjaką.

Rusai skleidžia inirtingą vodkos propogandą
Kad ir kaip rusai dabar propoguoja, kad, tai jie XVII amžiuje bus pradėję degtinės gamybą, nei istoriniai, nei jokie kiti šaltiniai to patvirtinti negali. Bet rusai nesėdi sudėję rankų - vyksta pašėlęs vajus įteigti visiems, kad rusai neva yra atradę degtinę. Net lietuviškame internete visokie „propoguotojai“ mažai išprususiems lietuvaičiams mėgina įdiegti, kad degtinė yra rusų atrastas gėrimas. Štai vienas toks šauklys teigia, kad 1174 m. Viatsko metraščiai rašo, kad rusai gamino degtinę. Tai visiška nesąmonė. Visų pirma istorikai jokių Viatsko metraščių nežino, bet jei minima Viatka, tai tais metais Viatkos net nebuvo, ji buvo įkurta XIV a., o be to ji priklausė ne Rusijai o Kazanės totorių chanatui, o totoriai sulyg savo religijos dogmomis niekada nei vyno, nei juolab degtinės negėrė ir niekada negamino.

2003 spalio 14 d viena internetinė svetainė paskelbė dar vieną „sensaciją“, kad neva degtinę bus atradę rusų vienuoliai Maskvos Kremliuje prieš 500 metų., t.y. 1503 metais. Čia tai jau visiškas nonsensas. Pirma, Maskvos Kremlius visą laiką buvo Rusijos carų rezidencija, o ne koks nors vyrų vienuolynas. Antra, Rusijoje tais laikais ir pravoslavų tikyba, ir carų ukazai rusams griežtai draudė gerti įvežamą iš Lietuvos degtinę (žr. Lituani M. De moribus tartarorum, lituanorum et maschorum, Basileae.MDCXV). Tad, jei kas ir rado Maskvos Kremliaus rūsiuose kelis degtinės butelius, išlikusius nuo tų laikų, tai tikrai yra iš Lietuvos atvežta degtinė, nes ją mėgo ne tik rusų bojarinai, bet ir carai, ir iš lietuvių pirklių pirko bei krovėsi nemažas jos atsargas savo rūsiuose.

Ant rusų propogandos kabliuko yra pakliuvę, o gal ir specialiai apmokami nusikaltėlio J. Jurasovo, ar kaip ten jis vadinasi (kai kas sako, kad šiandien jis yra Jurijus Šefleris, bendrovės „S.P.I. Group“ savininkas, ieškomas Interpolo), valdančio Latvijos ir Estijos vodkos gamybą ir kai kurie Lietuvos šių dienų vyno žinovai, skleidžiandys plačią propogandą apie rusišką vodką.

Rusai tikros degtinės gaminti nemokėjo iki tol, kol rusų chemikas D. Mendelejevas (1834–1907 m) neatrado spirito rektifikacijos. Jis taip pat pirmasis pasiūlė spiritą su vandeniu maišyti ne pagal tūrį, o svorį, ko nūnai nežino Vakarų Europos degtinės gamintojai.

Kambario temperatūros litras vandens sveria lygiai kilogramą, o spirito litras – 795 gramus. Pati geriausia degtinė pagal D. Mendelejevą išėjo sumaišius 579,4520547 gramo spirito su 600 g vandens. Būtent šita sudėtis ir yra klasikinio stiprumo – 40 procentų, bet ne laipsnių. Laipsniais degtinę, kitus svaigiuosius gėrimus arba vynus matuoja tik visiški neišmanėliai.

Ir senovėje, ir dabar rusai kaimuose degtinės nemokėjo ir nemoka gaminti, - senovėję jie gerdavo perrūgusią girą - 15-20 laipsnių stiprumo svaigalą. Štai kodėl rusai savo svaigalus gerdavo stiklinėmis arba net kibirais... O ukrainiečiai, išmokę degtinės varymo iš lietuvių, bet neturėdami daugiametės patirties, išsivarydavo apie 25–30 laipsnių stiprumo balzganą svaigalą, turintį savyje visus spiritus, fuzelius ir vandens garus. Ir nors ukrainiečiai net tris šimtus metų išbuvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžioje, bet taip geros degtinės išsivaryti ir neišmoko. Matyt, pirklių atvežamą degtinę iš Lietuvos buvo pigiau nusipirkti, nei pasidaryti, o tam juk buvo reikalingas ir išmanymas, ir patirtis.

Lietuviai pirmieji pasaulyje išrado degtinės gamybą iš javų
Kelno geografas Georgas Braunas, 1523 metais išleidęs pasaulio miestų atlasą, trečiajame tome 59-jį planą paskiria Lietuvos sostinei Vilniui. Šalia šio Vilniaus plano atlase labai kruopščiai aprašytas XVI a. Vilniaus miestiečių gyvenimas. Be karališkųjų Aukštosios ir Žemosios pilies, diduomenės rūmų ir bažnyčių pristatymo, G.Braunas nusako ir miesto prastuomenės (plebso) gyvenimą. Apie Vilniaus miestelėnus G.Braunas rašo: „Kiekvienam leidžia ramiai įeiti į savo namus, atsisėsti prie židinio ir vieną gurkšnį alaus, degtinės ar midaus išgerti nemokamai ir paskui išeiti. O jeigu jau kas daugiau geria, jeigu pusryčius arba pietus su šeimininku valgo, tada reikia mokėti, tačiau taip mažai, kad iš tikrųjų tvirčiausias vyras už 4 pinigėlius gali nusipirkti tiek maisto, kad jam drąsiai užteks visai dienai“.

Lietuvoje degtinė iš javų buvo varoma jau mūsų eros pradžioje. Girą, alų ir midų lietuviai darydavo, o degtinę varydavo, degindami (kaitindami) specialiai iš javų paruoštą brogą tiek, kad ji jokiu būdu neužvirtų, o išgaruotų degtinė – iš čia ir pavadinimas - DEGTINĖ. (Beje, vienintelis terminas pasaulyje, nusakantis svaigiojo gėrimo gamybos procesą. Š is lingvistinis–semantinis argumentas yra archaiškiausias pasaulyje. Wiski – gi reiškia „vanduo“ pagal senąją anglo-saksų kalbą. Le de vi – irgi „vanduo“ pagal senąją prancūzų-galų kalbą, net prastą vyno spirito degtinę - konjaką vėliau pavadino ne savo vardu, o Konjako miestelio pavadinimu). Senovės lietuviai iš patirties žinojo, kad etilo spiritas išgaruoja 78,3 laipsnių temperatūroje. Net ir dabar geri naminukės varytojai plika ranka nustatinėja ir reguliuoja, kiek reikia deginti (kaitinti) brogą, kad gautųsi švari kaip ašara, be jokių pašalinių (kitų spiritų, fuzelių) kvapų ir priemaišų 60 – 70 procentų stiprumo naminukė.

Tikrieji degtinvariai taip pat žino, kad varant degtinę, nuodingas metilo spiritas išsiskiria anksčiau – prie 71 laipsnio temperatūros. Nūdienos degtinės gamybos technologai, ypač iš Rusijos ir Europos, kur degtinės niekas nemokėjo gaminti, nesupranta, kaip lietuviai senovėje galėdavo rektifikuoti degtinę, ypač kai pati rektifikacija pasaulyje dar nebuvo žinoma ir atrasta.
Lietuvių protėviai pavojingąjį metilo spiritą rektifikuodavo labai paprastai, degtinės gamintojams šiukštu (tabu) būdavo gerti pirmąjį degtinės kaušą, kurį būtinai reikėjo ir net nūnai reikia paaukoti dievams, išpilant degtinę žemėn. Šis paprotys ir dabar gajus ir būtinas Lietuvoje, varant naminę degtinę, pirmasis degtinės prilašėjęs kaušas jokiu būdu negeriamas, o per petį išpilamas žemėn, sakant – „Dievams“. Žemaitijos kaimuose net ir šiandien tarp degtinvarių galima išgirsti sakant – „Pirmuoje puodieli atidouk deivulelems“, „Katrus deivams nedoud, tam veizuolaa išvarv“, „Pirma deivams ont sveikatas, paskiaus i žmogou“, „Douk deivou ont sveikatas, tumet i ons tavei dous“, „Pirmuoje degtinele nupilk deivulelem, je nenupelse, deivaa sveikataa atims“. Kitas spiritas, kuria pradėdavo garuoti aukštesnėse temperatūrose, degtinėn nepatekdavo, nes išmanantys degtinvariai įkaisti brogai iki tokios temperatūros tiesiog neleisdavo. Savaime suprantama, tikros degtinės išeiga būdavo žymiai mažesnė (5-6 litrai iš 100 litrų brogos) nei dabartinių niekdarių. Tikra, gerai išvaryta degtinė neturi šleikštaus fuzelių ir pridegimo skonio ir kvapo Gerai išvaryta degtinė savo organoleptiniais rodikliais artimesnė yra šiuolaikiniai gamyklinei degtinei su vos jaučiamu duonos kvapu, o išoriniais rodikliais daugiau panaši į spiritą, nes vadinamieji „karoliukai“, kurie susidaro paplakus naminukę, rodo, kad ji išvaryta yra neteisingai ir joje yra fuzelių, kitų nepageidaujamų spiritų ir net vandens perteklius.

Šiandien kai kas imasi teigti, kad pirmieji išvarytos naminukės lašai yra patys stipriausi. Matyt, jie niekuomet tų pirmųjų, ypatingai nuodingų lašų tikrai nėra ragavę, kaip ir niekuomet nėra mokęsi varyti tikros naminės javų degtinės. Tie „pranašai“ netgi tikina, kad atseit dzūkai netgi kelis kartus naminukę išvaro - tai irgi neišmanėlių supratimas apie degtinės kokybę. Aišku, jei varant degtinę, ji kaitinama iki tol, kol į degtinę išgaruoja ir privarva vanduo, tai suprantama, kad vandenį reikia dar kartą išgarinti. Bet tai jau ne degtinvarių, o brokdarių bėdos. Ir jei kas kaimuose pasiūlys kelis kartus varytos naminukės, būkite tikri, kad ją varė ne žinovai, o nemokšos.

Apie šitokią Lietuvos naminukės darytojų elementarią ir tik labai didelės praktikos ir patirties padiktuotą ir išmoktą rektifikaciją sužinoję žymiausi Airijos ir Škotijos viskio gamintojai net amo netenka ir žemiai lenkia galvas, degtinės atradimo pirmenybę ir laurus iškart pripažindami tik lietuviams, o airiai (pirmieji Britų salose pradėję gaminti viskį) tiesiai šviesiai prisipažįsta, kad tai, jog XIII a. Airijoje vienu ir tuo pačiu metu buvo pradėtas gaminti viskis ir alus , įrodo, kad ši gamyba yra ne šiaip sau spontaniškai atsiradusi, o pradėta iš atsivežtinių receptų, ir, ko gero, iš Lietuvos.

Tas teiginys nėra iš piršto išlaužtas, nes airių legenda, kad neva šventasis Patrikas airius išmokė gaminti viskį yra ne šiaip sau pramanas. Airių istorikų rasti rašytiniai šaltiniai nurodo, kad viskį ir alų (elį) liaudžiai pradėjo pardavinėti vienuoliai 1250 metais vieną ir tą pačią dieną, vieną ir tą pačią valandą. (Vien tas faktas įrodo, kad airiai nei viskio, nei alaus nėra atradę, o pradėjo gaminti pagal jau turimą receptūrą). Nebūtų nieko stebėtino, jei ne vienas įdomus faktas – 1236 m. popiežius Grigalius IX savo bule paskelbė kryžiaus žygį prieš lietuvius, kuriame dalyvavo ir nemažas būrys karingų airių vienuolių. Ir reikia manyti, kad būtent iš šių žygeivių kuris nors ir bus iš Lietuvos parsinešęs alaus ir degtinės gamybos žinias ir receptūras.

Airijos ir Škotijos viskio gamintojai, lankęsi Lietuvoje ir pamatę, kaip degtinė varoma namų sąlygomis beveik kiekviename Lietuvos kaime, pripažino, kad šį metodą žino tik iš rašytinių šaltinių, bet niekaip negalėjo nei suprasti, nei įsisavinti šios senovinės technologijos. Tos, kurią žino kiekvienas Lietuvos kaimo gyventojas ir, suprantama, reikalui esant, moka ir sugeba savo reikmėm pasidaryti tikrai geros naminukės.

Beje, jau Lietuvos Statute buvo griežtai reglamentuotas apynių auginimas ir naudojimas. Štai 1588 m Lietuvos Statuto 10 artikule nurodoma, kad „jeigu kas nuskynė arba iškirto svetimus apinynus, ir buvo išaiškintas tą darant pagal įstatymą, tai turi už padarytą nusikaltimą sumokėti 12 rublių grašiais. O jei kas medžių nenukirto, o tik apynius nuskynė, turi sumokėti tris rublius grašiais“. Nemaža apynių, taip pat kaip ir pelynų, stumbražolės, jonažolės, kraujažolės ir kitų kvapiųjų žolynų būdavo naudojama degtinės skoniui gerinti, trauktinėms daryti.

„Trejos devynerios“ – seniausia pasaulio trauktinė
„Trejos devynerios“ – 26-nių gydomųjų augalų (būtent 26-ių gydomųjų augalų, o ne 27, nes dvidešimts septintasis būdavo pats skroblas, t.y. šviežiai pagaminta skroblo statinė) trauktinė senovėje buvo varoma naktį prieš Jonines, saulei nusileidus. Gydomieji augalai, tik žiniuonims (dar ankščiau – vaidiloms) žinomu būdu būdavo surenkami, atitinkamai sudžiovinami, specialiai sukomponuojami ir tik žiniuonims žinoma proporcija užpilamos tą trumpiausiąją metų naktį išvaryta 60 laipsnių stiprumo degtine. Užpilimo procesas atliekamas lauke, kad trauktinė per ilgiausią metų dieną įgautų kuo daugiau Saulės jėgos, galių ir energijos. Po Saulės nusileidimo trauktinę supildavo į šviežiai pagamintas būtinai tik skroblo statines, statines apipildavo tirpintu bičių vašku, pačias statines sudėdavo žemėje iškastuose rūsiuose ir ten hermetiškai uždaryta degtinė būdavo traukinama tris metus, tris mėnesius ir tris savaites.

„Trejas devynerias“, kaip universalų vaistą nuo peršalimo ir sąnarių ligų, karo žaizdų dezinfekavimo ir gydymo, organizmo tonizavimo ir profilaktinę priemonę naudojo LDK riteriai ir kariai, kai Lietuva, XIII –XVII a., būdama viena didžiausių ir galingiausių Europos valstybių, kurios teritorija buvo nuo Baltijos iki Juodosios jūros (apimdama šiuolaikinę Baltarusiją, Ukrainą ir Vakarinę Rusiją), turėjo daug kariauti. Iš Rytų – saugodami Europą nuo totorių mongolų ordų (Lietuvos kariuomenė, XIII–XVII a. turėdama pačią moderniausią Europoje ginkluotę, naudodamasi savo pačių talentingų karo vadų sukurta karo vedimo taktika ir strategija sumušė Batijaus kariuomenę ir taip sustabdė jų invaziją į Europą), o iš Vakarų – visus tuos ilgus amžius kaudamiesi su agresyviais kryžiuočių ir kalavijuočių ordinais, atlaikydami visos Europos riterių su Romos popiežiaus palaiminimu ir skelbiamais kryžiaus karais, veržimąsi į Lietuvą.

Lietuvos vyrai visą savo gyvenimą daugiausia praleisdavo karo žygiuose, tad gydomoji trauktinė „Trejos devynerios“ net buvo įtraukta į kariuomenės proviantą, ką ir rodo XV-XVI a. senieji Lietuvos kariuomenės proviantų sąrašai. Kiekvienas Lietuvos karys privalėdavo kailiu aptrauktame rage turėti „Trejas devynerias“. Beje, Lietuvos kariuomenėje girtų karių negalėdavo būti, nes už girtumą lauko hetmonas bausdavo labai paprastai, kardu nukirsdavo galvą. Nes, jei jau praradai galvą, tai tau jos ir nereikia.

Praėjus šešiems amžiams, t.y. 1878 m. „Trejos devynerios“ pasirodo nedideliame Vokietijos miestelyje Velfenbiutelyje, bet jau kitu pavadinimu – „Jagermeister“ – pagal vokišką skonį gerokai pasaldinta ir, vis dėl to, su etiketėje pažymėtu užrašu, kad receptas gautas iš Lietuvos vienuolynų. Tačiau, kai „Jagermeister“ tampa žinomu visam pasauliui, tai ir užrašas, kad gėrimas pagamintas pagal Lietuvos receptūrą, jau nebededamas, o nuo 1954 metų jau rašoma, kad „Jagermeister“ gaminamas iš 57 žolelių. Bet užtat dar išliko Vokietijoje gaminamų tų pačių gydomųjų žolelių „Krauter Meike“ (būtent ant jų ir buvo pradėtas traukinti „Jagermeister“) etiketėje nuroda, kad tai yra 27 vaistažolių mišinys pagal senovės lietuvių vienuolyno originalų receptą.

Nūnai Lietuvoje „Trejas devynerias“ jau galėtų pradėti varyti Lietuvos degtinės gamyklos. Tam tiktų Kauno farmacininkų atkurta ne pati seniausia, bet neprasta 1931 metais „Farmacijos žiniose“ įtraukta į „Patentuotų vaistų, leistų gaminti Lietuvoje sąrašą“ „Trejų devynerių“ vaistinių augalų sudėties receptūra. Tuos vaistinius augalus reikėtų traukinti 60 laipsnių rugine degtine skroblų statinėse tris metus, tris mėnesius ir tris savaites.

Jei šių gamybos sąlygų bus nesilaikoma, tai už senovinės lietuviškos degtinės „Trejos devynerios“ vardo diskreditavimą bei šiuo vardu spekuliuojančius ir vykdančius tautos genocidą (vertimą alkoholikais) bausti ne tik pačiomis didžiausiomis piniginėmis bausmėmis, bet ir iš vis uždrausti gaminti šį alkoholinį gėralą.

Lietuvių tauta šimtus metų kūrė ir tobulino „Trejas devynerias“ ne tam, kad pasigertų ir degraduotų, o tam, kad būtų sveiki ir darnbingi. Mažiausiai tūkstantį metų lietuviai „Trejas devynerias“ naudojo kaip vaistą, o per 50 sovietų okupacijos metų, sovietų klapčiukai, vykdydami bolševikų nurodymus paversti okupuotus lietuvius alkoholikais, iš „Trejų devynerių“ padarė nuodus.

Raganų Raganos devynia devynerios
Štai, kaip apie trejas devynerias rašo šviesiausios atminties žymiausia Lietuvos žiniuonė, habilituota botanikos ir farmakologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė:

„Trauktines pasidaryti, kad ir per vienerius ar kokius trejus metus, jau kiekvienas mokėjo, trejas devynerias (bent jau vienos rūšies) vėl kiekvienoj troboj sutaisyti galėjo, devyneria devynerioms surinkti – savo giminėj nors vieną išmanantį rasti galėjai.

Nelygu, kas ir kaip darė, nelygi ir trauktinių vertė. Paprastąsias vaistams darydavo. Kartais itin svarbiam arba mielam svečiui užėjus – po burnelę įpildavo, svečią užgerdavo. Trejines dar labiau dabodavo, kur pagėlom eidami burnelę nunešdavo ar bobutei plėčkelę pasunkdavo, o jau trejų devynerių, kitas ir amžių įpusėjęs gerai kad vieną kartą ragavęs buvo. Devyneria devynerias tik retai kada ir po mažučiukę burnelę, tikrą pirštukėlį pasunkdavo, ir kaip kitaip sunksi, kad ir tokį išmetus, visas kraujas uliote suuliodavo, nuo krūtinės sunkumas nukrisdavo, akyse prašviesėdavo. Devyneria devynerias tik vaistams laikė, ir dar ne bet kokiems.

Nei gėrimus sutaisyti mokame, nei gerti juos išmanome: „sveiks-pasveiks“, kaip tie Platelių ubagai, - ir visas gėrimas, visas suėjimas. Kad seniau gerdavo, tai visam stalui, visam suėjimui patys išmintingiausi žodį tardavo, ir ne prastai paskydavo, o oraciją tikrą. O kai kaimynas prieš kaimyną stiklelį paskambina, burnelę ar gorčių pakilnoja, negi geria „gurkt-mugurkt“, tartum iš troškulio krašto pirmąkart užstalėn įpuolę. Ir jaunas dienas parokuoja, ir darbus sumini, ir visos giminės sveikatos išsiklausia. Kad šnekėdamas stalas ir subyra, daina – visų viena, o senimo dainos, kad ir ne tokios trankios, bet su padūmijimais, su daugeliu posmų. Kol nuvinguriuos puskapis ar daugiau – vėl valandos reikia. Na, jaunimas tai greičiau gerdavo, tik užstalėn jo niekas nesodindavo – alaus ar midaus ąsočiu visą jaunimą apnešdavo, gana visiems ir garbės, ir putos gardumo. O kad kokią skardžiabalsę ar šaunų šokėją prie stalo pavadindavo, ar pats šeimininkas, ar kas garbingų svečių „kepurną gorčių“ ar burnelę „macnos“ paduodavo – grįždavo ne tiek nuo gėrimo, kiek nuo garbės švytėdamas. O kad paprasčiau, kermošiuj sueis penketas vyrų, sumaigys buteliuką (250 g), kol pakels burnelę du kartus – ne viena valanda praeis. (Taurelės talpa – 25 g, kleboniška – 50 g). Kad jau kas klebonišką išmeta – per tris parapijas girdisi. Nebemokame gerti, ...“

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A. Vincentas Sakas
Tel. 8~46 35 02 92. Mob tel. 8~617 24 338
El.paštas: vincentas.sakas@one.lt ;
vincentas.sakas@takas.lt


Tai yra asmeninė autoriaus nuomonė, todėl už straipsnio turinį Meniu.lt portalas neatsako.