JAV virtuvės meistras M. Laiskonis paskutinei vakarienei sukirstų cepelinų

Apie kūrybiškumą ir idėjų generavimą kulinarijos procese pasakojęs Niujorko kulinarijos instituto kūrybos direktorius, garsių restoranų, viešbučių ir maitinimo įmonių – „Starbucks“, „Mars“, „Ritz-Carlton“ ir kt. – konsultantas M. Laiskonispamalonino visų lietuvių širdį. Jis sakėsi mielai sukirstų ne tik tailandietišką valgį, bet ir lietuviškus cepelinus, o desertui pasirinktų paprastų ledų porciją.

Būtent ledų gamyba pastaruoju metu  ypač domina M. Laiskonis, kuris  aštuonerius metus ėjo vyriausiojo virtuvės šefo, atsakingo už konditeriją, pareigas Niujorko restorane „LeBernardin“. Niujorkiečių mėgiamas restoranas  apdovanotas trimis „Michelin“ žvaigždutėmis.

Karjerą pradėjęs kepykloje ir ypač mėgęs tešlos gamybos procesą, šiandien M. Laiskonis tituluojamas desertų pasaulio virtuozu. Jis ypač mėgsta improvizuoti gamindamas patiekalus su šokoladu, nes jo teikiamų potyrių gama gali būti labai plati. „Šokoladas gali įgauti riešutų skonį, kavos skonį, pieno skonį, kieno tik nori skonį –  derinti įmanoma su daugybe produktų,“ – vardija  M. Laiskonis.

Intensyviai lietuvių kulinariniu paveldu besidomintis ir įkvėpimo eksperimentams  ieškantis M. Laiskonis Kauno kolegijoje studijuojantiems  maisto technologijų, maisto saugos,  turizmo ir viešbučių vadybos, viešojo maitinimo studentams akcentavo, kad geras vyriausiasis virėjas privalo „ne tik gerai mokėti gaminti maistą“. Anot jo, toks specialistas  apie virtuvę ir savo darbą mąstyti ir kaip apie verslą, galvoti apie savo darbą kaip apie ekonominį vienetą. „Svarbu ir kaip virtuvės šefas vadovauja komandai, kas su juo dirba kartu, koks bus poveikis pakeitus meniu, ir  visi kiti dalykai, nebūtinai susiję su maistu.“

Maisto gaminimas, pasak M. Laiskonis, yra vidurys tarp gamybos ir kūrybos. Technologiškai būtina gerai išmanyti vykstančius procesus, tačiau kulinarijai kartu reikia įkvėpimo, kurio semtis galima iš visur.  Desertų meistrą ypač įkvepia kelionės, jose patirti įspūdžiai į patiekalą įsirašo tarsi į knygą.  Įkvėpimo suteikia ir geri meistrai, iš kurių galima mokytis – M. Laiskonis yra dėkingas visiems vyriausiesiems virėjams, iš kurių išmoko svarbių dalykų. Jei vienas reikalaudavo didžiulio atsidavimo ir disciplinos, tai kitas daug dėmesio skyrė patiekalų atlikimo technikai. Pats M. Laiskonis, kuriam neretai tenka dirbti su asistentais, ypač mėgsta taikyti komandinio kūrybiškumo metodą. „Aš užduotį nubrėžiu labai abstrakčiai: pavyzdžiui, užrašau ant lapo tris žodžius: „užkandis“, „spalva“ ir „spanguolės“. Mes visi kartu improvizuojame ir galvojame, koks patiekalas gali iš to gimti.“

M. Laiskonis prieštarauja, kad desertas – didžiausias priešas figūrai ir sveikatai. „Jeigu mes kartą kitą suvalgome saldumynų, dar nereiškia, kad padarome nusikaltimą. Saldumynai turi milžinišką psichologinį poveikį. Saldumynai mūsų kultūroje yra kažkas daugiau nei tik maistas, jie turi gilesnę užkoduotą emocinę prasmę. Pavyzdžiui, kodėl toks malonus kažkieno artimo pagamintas maistas? Kodėl mamos, norėdamos paguosti ar nudžiuginti vaikus, pamalonina juos saldžiais patiekalais?Saldumynai susiję su mūsų juslėmis, su mūsų smegenimis. Vos paragaujame kažkokio patiekalo, pajuntame jo skonį, ir tai gali nunešti mus į įvairius potyrius, pavyzdžiui, priminti vaikystę, kelionėje matytą vaizdą ar pan.

M. Laiskonis,Į Lietuvą atvykęs Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados iniciatyva,pabrėžia, jog gero virtuvės šefo reikalas – nuolatos mokytis ir tobulėti. Ir nesustoti visą gyvenimą. Įkvėpti gali ir klasikinės kulinarijos knygos, praeities tradicijos, arba kaip tik – nauji dalykai. „Didžiulę naudą šiais laikais teikia socialinė medija ir galimybė dalintis informacija. Dabar pat aš galiu patikrinti įrašus ir realiu laiku žinoti, ką gamino kolegos iš Sidnėjaus, Paryžiaus arba Kopenhagos“. Pasak M. Laiskonis, būtent skandinaviška virtuvė pastaraisiais metais ypač domina Niujorko gurmanus ir užkariauja jų širdis. Amerikiečiai šios virtuvės tradicijas vertina dėl paprastumo, natūralaus skonio ir kokybės siekio.